Rašyk
Eilės (73886)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10434)
Vaikams (2498)
Slam (49)
English (1132)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Nikolajus Aleksandrovičius Zabolockis

Заболоцкий Николай Алексеевич

Apie:

Rusų poetas, vertėjas Nikolajus Zabolockis gimė prie Kazanės 1903 m. gegužės 7 d. agronomo šeimoje. Vaikystė prabėgo Sernuro kaime Viatkos gubernijoje. Mokėsi Uržumo realinėje mokykloje.Tėvas dirbo tarybiniame ūkyje. N.Zabolskis būdamas 7 metų parašė pirmąjį eilėraštį ir jau tada nutarė save pašvęsti poezijai.

1920 – 1925 m. mokėsi Maskvos universitete, o po metų jau Peterburgo, kur baigė Gerceno pedagoginio instituto kalbos ir literatūros skyrių. Studijų metais būsimas poetas kentė alkį, skausmingai ieškojo savosios poetinės raidės. Jo kumyru tapo poetas V. Chlebnikovas ir XV bei XVIII amžių rusų poetinė – filosofinė kūryba. Jis dalyvavo nuo bendros literatūrinės srovės atskilusių poetų veikloje, kurie siekė eilėraščiu vaizduoti realų gyvenimą ir realius daiktus, nes jie esą poetiški savaime.

1926 – 1927 m. N. Zabolockis tarnavo kariuomenėje. Grįžęs, dirbo vaikų literatūros leidykloje, bendradarbiavo su vaikams skirtais žurnalais. Parašė ir išleido keletą eiliuotų ir prozinių knygų vaikams. 1929 m. išėjo poeto eilėraščių rinkinys „Stulpeliai“ (Столбцы). Maskvoje ir Peterburge knygą išgraibstė per porą dienų, ji sukėlė tikrą literatūrinį skandalą, o poetas buvo priskirtas nelaimingųjų kategorijai. Oficialioji kritika knygą įvertino labai nepalankiai. Tų pačių metų vasarį N. Zabolockis sėdo rašyti etapinę poemą „Žemdirbystės pergalė“ (Торжество земледелия).

1931 m. suartėja su mokslininku E. Ciolkovskiu, sukurė poemą „Išprotėjęs vilkas“ (Безумный волк). 1932 m. ruošia leidimui „1926 – 1932 Eilėraščiai“ (Стихотворения 1926-1932). Metų pabaigoje jį vėl pašaukė į karinę tarnybą. 1933 m. išspausdino eilėraštį „Gesta Zodiako ženklai...“ (Меркнут знаки Зодиака...) ir poemą „Žemdirbystės pergalė“ (Торжество земледелия), kurie vėl sukėlė politinės kritikos bangą, nes joje stalininiai apologetai įžvelgė cinišką materializmo išjuokimą ir kenkimą proletarinei ideologijai. Po tokios kritikos niekas nebesutiko leisti N. Zabolockio knygų.

Nuo 1930 m. poetas „pereina prie teisingos“ oficialiai leidžiamos tematikos. Jo eilėraščiuose jau atsispindi Kirovo nužudymo, Stalino gimtinės aprašinėjimo ir kiti „socialistinei“ literatūrai tinkami motyvai. Tais pat metais poetas sukūrė kino scenarijų „Baronas Miunhauzenas“, retkarčiais spausdina eilėraščius vaikams, pradeda versti Gruzijos poetų ir tos tautos liaudies kūrybą į rusų kalbą. 1937 m. buvo išleista poeto knyga „Antroji knyga“ (Вторая книга). 1938 m. kovo 19 d. stalininiai satrapai N. Zabolockį areštavo ir penkiems metams ištrėmė į gulago lagerius. Iš pradžių į Tolimuosius Rytus, kur teko dirbti prie kelių statybų, kasti žemę, užsiimti braižytojo amatu. Ir čia poetas rašė eilėraščius.

1944 m. N. Zabolockis buvo „išlaisvintas“, bet turėjo dirbti lagery samdomu darbininku. 1945 m. buvo perkeltas į Karagandą, kur vertė į eilėraščio formą rusų sakmę „Žodis apie Igorio pulką“. 1946 m. jau leido jam gyventi Maskvoje. Poetui prasidėjo naujas gyvenimo ir kūrybos etapas. 1947 m. žurnalas „Novij mir“ išspausdintojo eilėraščių ciklą „Kelių kūrėjai“. Vėl pasipylė politiniai kritikų kaltinimai. Poetas oficialiai buvo pripažintas tik 1948 m., pasirodžius trečiai jo poezijos knygai „Eilėraščiai“. N. Zabolockis tuo pat metu aštrino savo plunksną versdamas į rusų kalbą Rustavelį, Šilerį, Gėtę ir kitus pasaulyje pripažintus poetus.

N. Zabolockio sveikata buvo pakirsta stalininiuose lageriuose. 1954 m. jį ištiko infarktas, bet jis vis tiek nenuilsdamas rankų dirbo. 1957 m. paruošė ir išleido paskutinę knygą „Eilėraščiai“. Tų pačių metų rudenį išvyko į Italiją, o porą paskutinių metų gyveno Taruse. Jis aiškiai jautė greitai mirsiąs ir tam ruošėsi, tvarkė leidybinius reikalus. Paskutinis jo eilėraštis „Neleisk sielai tinginiauti...“ (Не позволяй душе лениться...), tai tarsi poeto testamentas likusiems gyviesiems. Mirė Nikolajus Aleksandrovičius Zabolockis po antrojo infarkto 1958 m. spalio 14 d., palaidotas Maskvos Novo – Dievičės kapinėse.

N. Zabolockio brandžioji kūryba yra filosofinė. Ji pašvęsta apmąstymams, susijusiems su kosmosu, žmogaus buvimu pasaulyje, kuris yra vieningas, jame glaudžiai susijusios visos dalys – gyvoji ir negyvoji. Ir gražu yra tai, kad tos dalys viena be kitos neegzistuoja ir gali būti suvoktos tik kaip vieninga nuolat besikeičianti visuma. Jo eilėraščių sąvokos kūniškos išreikštos klasikinėmis formomis, pripildytos simbolinių prasmių.


Bibliografija

Vertimai į lietuvių kalbą:

N. A. Zabolockis / Poezija- Vilnius : Vaga, 1964. - 62 p.

Autoriaus kurinių taip pat yra:

Rusų meilės lyrika. T. 4: Lauk manęs - ir grįšiu aš… - [2004]. - 223 p.



Gimė: 1903-05-07
Mirė: 1958-10-14
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą