Rašyk
Eilės (72232)
Fantastika (2170)
Esė (1688)
Proza (10351)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Michailas Saltykovas – Ščedrinas

Михаил Салтыков – Щедрин

Rusų rašytojas, satyros meistras.

Gimė 1826 sausio 27 d. (pagal naująjį kalendorių) Tverės gubernijoje, Spas – Ugolo kaime dvarininko šeimoje. Būsimojo rašytojo tėvai griežtai laikėsi baudžiavos teisės moralinių nuostatų. Motina – pertekusios pirklių šeimos atstovė, buvo negailestinga ir reikli baudžiauninkams, labai godi pinigui. Žiaurumu ir negailestingumu buvo grindžiami santykiai ir tarp šeimos narių.

1836 m. Michailas įstojo į Maskvos dvarininkų universiteto trečią klasę. Po metų jį, kaip labai gabų ir daug žadantį jaunuolį, išsiuntė mokytis į Carskoe Selo liciejų. Jis žavėjosi Bielinskio straipsniais, pats pradėjo rašyti eilėraščius. 1844 m. baigęs liciejų nuėjo dirbti į karo ministerijos kanceliariją. Ryšių su literatūra nenutraukė, recenzavo naujas knygas ir spausdinosi žurnaluose „Otečestvenije zapiski“ ir „Sovremenik“. 1847 m. pasirodė pirmoji M. Saltykovo – Ščedrino apysaka „Prieštaravimai“ (Противоречия), o 1848 antroji – „Paini byla“ (Запутанное дело).

Antroje keturiasdešimtųjų metų pusėje Rusijoje sustiprėjus reakcinėms jėgoms, cenzoriai dar kartą pradėjo peržiūrinėti literatūrinius kūrinius. M. Saltykovą – Ščedriną, dėl „Painioje byloje“ skelbiamų minčių, suėmė ir su sargyba išsiuntė į Viatką, iš kurios jis grįžo tik 1855 m.

Tremtyje rašytojas pamatė daug baudžiavinės Rusijos blogybių – valdininkų ir dvarininkų savivalės, baudžiauninkų skurdo, visiško eilinių žmonių beteisiškumo. po tremties jis parašė satyrinę apysaką „Gubernijos apybraižos“ (Губернские очерки) ir 1856 – 1857 m., pasirašęs slapyvardžiu N. Ščedrinas, spausdino ją žurnale „Ruskij vastnik“.

Grįžęs iš tremties dirbo vidaus reikalų ministerijoje, o 1858 m. jį paskyrė Rezanės gubernijos vicegubernatoriumi. Dirbdamas šiame poste, jis kovojo už baudžiauninkų teises ir išsiėdė su gubernatoriumi ir gubernijos dvarininkais. Dėl to jis turėjo toms pačioms pareigoms persikelti į Tverės guberniją. Ir čia rašytojas nenurimo, negalėdamas ramiai žiūrėti į valstiečių niekinimą, kovojo prieš kyšininkavimą, savivalę ir t.t. M. Saltykovas – Ščedrinas matė, kad ta jo kova nėra rezultatyvi, nes Rusijos visuomeninė santvarka įkūnija tokį gyvenimą, koks yra. Todėl keitėsi rašytojo pažiūros, jis suartėjo su Rusijos revoliuciniais demokratais (Dobroliubovas, Černyševskis).

1862 m. pavasarį Michailas Saltykovas – Ščedrinas atsisakė tarnybos ir pasišventė literatūriniam darbui. Tuo metu Černyševskis buvo ištremtas į katorgą, mirė Dobroliubovas. Siautėjo caro policija ir cenzūra. Tada M. Ščedrinas suartėjo su Nekrasovu, ėmėsi tvarkyti ir leisti „Sovremeniko“ žurnalą. Tačiau pabūgę reakcijos siautėjimo, žurnalo bendradarbiai traukėsi tolyn nuo demokratiškumo idėjų. 1864 m. M. Ščedrinas nutraukė savo literatūrinę veiklą ir nuėjo dirbti finansų ministerijos žinion. Iš pradžių Penzoje, paskui Tuloje ir Rezanėje.

1868 m. rašytojas vėl metė tarnybą ir grįžo dirbti su Nekrasovu ir jo bendradarbiais, kurie tuo metu jau leido žurnalą „Otečestvenije zapisi“. Redakcijos kolektyvas kartu dirbo iki pat žurnalo uždraudimo. Darbą žurnale M. Saltykovas – Ščedrinas gerai derino su literatūriniu. 1860 – 1870 m. išėjo patys svarbiausi jo kūriniai: „Laiko požymiai“ (Признаки времени), „Pompadūrai ir pompadūrės“ (Помпадуры и помпадурши), kiti. Vėliau (per aštuntąjį dešimtmetį) pasirodo „Šiuolaikinė idilija“ (Современная идиллия), „Užsienyje“ (За рубежом), „Laiškai tetulytei“ (Письма к тетеньке), „Gyvenimo smulkmenos“ (Мелочи жизни), „Pasakos“ (Сказки) ir kiti.

Nuolatiniai konfliktai su caro valdininkija ir cenzoriais, moralinė priespauda, kuri baigėsi 1884 m. žurnalo uždraudimu, paveikė rašytojo sveikatą.

Juolab, kad šeimoje jo idėjoms ir darbui niekas nepritarė, geriausiu atveju tik šiaip taip pakentė. Jis, jau gana sunkiai sirgdamas, rašė savo gydytojui Belogolovui: „Niekas neteikia jokios pagalbos, niekur jokios užuojautos žmogui, kuris žūsta tarnaudamas visuomenei“.

Michailas Saltykovas – Ščedrinas mirė 1889 m. gegužės 10 d. (pagal naująjį kalendorių). Palaidotas Peterburge Volkovo kapinėse.

Kūrybos bruožai:

Saltykovas Ščedrinas ant savo aštrios satyrinės plunksnos smeigė Rusijos dvarininkinę santvarką, caro valdininkų savivalę, baudžiaviškai nuolankaus žmogaus beteisiškumą, visą baudžiavinio ūkio obskurantizmą. Į amžiaus pabaigą, dirbdamas griežtos ir įkyrios cenzūros priežiūroje, pradėjo rašyti „pasakas“, bet ir jose sugebėjo atspindėti realų Rusijos gyvenimą ir satyrine ugnimi degino susikaupusias baudžiavos negeroves.

Bibliografija

Vertimai į lietuvių kalbą:


Pasakos - Vilnius : Vaga, 1972. - 330 p
Vieno miesto istorija - Vilnius : Vaga, 1989. - 605 p.
Šešėliai - Vilnius : Vaga, c1976. - 175 p
Ponai Golovliovai : romanas - Vilnius : Vaga, 1984. - 279 p.
Pasakos : skaitiniai rusų kalba - Kaunas, 1958. - 144 p
Monrepo prieglobstis – Vilnius : Valst. grož. lit. l-kla, 1950. - 205 p
Užsienyje - Vilnius : Valst. grož. lit. l-kla, 1953. - 347
Vieno miesto istorija - Vilnius : Vaga, 1949. - 192 p



Gimė: 1826-01-27
Mirė: 1889-05-10
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą