Apie:
Rusų prozininkė. Gimė Maskvoje 1888 m. balandžio 2 d. gydytojo šeimoje. Mokėsi namuose, paskui privačiame pensionate ir gimnazijoje. 1912 m. baigė aukštųjų moterų kursų filosofijos fakultetą. Tais pačiais metais nuvyko į Peterburgą, domėjosi simbolistų veikla, naujausiomis filosofinėmis sistemomis. Vėliau apie tai išdėstė savo knygose: „Turinčiųjų palaima. Z. N. Gipius poezija“ (О блаженстве имущего. Поэзия З.Н.Гиппиус, 1912) ir „Dvi moralės“ (Две морали, 1914). Ji žinoma rašytojų tarpe pasidarė, kai išleido knygą „Orientalia“ (Orientalia, 1913). Ji bendradarbiavo laikraščiuose „Paazovės Kraštas“ (Приазовский край), „Kaukazo žodis“ (Кавказское слово), „Baku“. Ruošdavo literatūrines ir kultūrines apžvalgas.
1915 – 1918 gyveno Rostove prie Dono, dėstė konservatorijoje meno istoriją ir estetiką. Tais metais parašė pirmąjį romaną „Savasis likimas“ (Своя судьба), kuris mirga filosofinių problemų niuansais. Ji nedvejodama pritarė spalio mėnesio bolševikų perversmui Petrograde ir savo kūryboje stengėsi įkūnyti to įvykio teisingumą. 1922 – 1923 m. pasirodė apysakos „Permaina“ (Перемена) „Visuomenės damos nuotykiai“ (Приключение дамы из общества). Vėliau pasirodo jos agitacinė meninė apysaka „Mes – Mend“ (Месс-Мэнд), kuri susilaukė didelio pasisekimo. 1928 m. išleidžia originalų romaną „Kik“, kuriame apjungti įvairūs literatūriniai žanrai – pradedant eiliuota poema ir baigiant sausu valdišku pranešimu. 1931 m. rašo romaną „Hidrocentralė“ (Гидроцентраль), kuriame atsispindi gerokai palakuotos ir oficialioms nuostatoms priderintos „didžiosios socializmo statybos“. Ji 1927 – 1964 m. įvairiems laikraščiams ir žurnalams yra parašiusi nemažą pluoštą visokiausių apybraižų. Jos plunksnai taip pat priklauso nemaža apybraižų apie savo amžininkus ir tuos literatūros milžinus, kurie jai buvo artimi ir brangūs. Tai Tichonovas, Chodasevičius, Rachmaninovas, Gėtė, Krylovas ir kiti. Kaip ir daugelis tų metų rašytojų, yra prikišusi savo nagus pučiant nebūtas pasakas apie didįjį Leniną ir kitus politinius įvykius. Rašytoja tarsi bijojo pažvelgti tiesai į akis ir pamatyti visą nekaltų žmonių kaulais nusėtą „socializmo“ panoramą.
Šaginjan Marieta Sergejevna mirė Maskvoje 1982 m. kovo mėn. 3 d.
Bibliografija:
Шагинян М. / Orientalia - Петербург : З.И. Гржебина, 1922. - 88 p.
Шагинян М. / Лениниана. - Москва : Молодая гвардия, 1977. - 814 p.
Шагинян М. / Иозеф Мысливечек. - Москва : Молодая гвардия, 1983.-318 p.
Шагинян М. / Собрание сочинений. - Москва : Художественная литература, 1989. - в 9-ти т.
Шагинян М. / Избранные произведения. - Москва : Художественная литература, 1978. - 2 т.
