Rašyk
Eilės (73886)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10434)
Vaikams (2498)
Slam (49)
English (1132)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Glebas Ivanovičius Uspenskis

Успенский, Глеб Иванович

Apie:

Rusų rašytojas prozininkas, publicistas Glebas Uspenskis gimė 1843 m. spalio 25 d. valdininko šeimoje. Rašytojo vaikystė ir jaunystė buvo ypač sunkios. 1853 m. įstojo į Tulos gimnaziją. Vėliau, persikėlus tėvams į Černigovą, mokslus 1861 m. baigė šio miesto gimnazijoje. Rašyti pradėjo besimokydamas gimnazijoje.

1861 m. G. Uspenskis išvyko į Peterburgą ir įstojo į šio miesto universitetą studijuoti istorijos ir filologijos. Tai buvo studentijos neramumų metai ir jam mokytis teko nedaug. Jis žavėjosi revoliucinėmis idėjomis ir veržėsi į plačią visuomeninę veiklą. Netrukus, kai neapmokėjo mokesčių už mokslą, jį pašalino iš mokyklos. Tada būsimasis rašytojas išvyko į Maskvą ir įstojo į šio miesto universitetą. Ir čia mokytis negalėjo, nes neturėjo lėšų mokėti už mokslą. Pradėjo dirbti leidyklos korektoriumi. 1864 m. mirė tėvas. Jaunajam G. Uspenskiui teko rūpintis likusiomis keturiomis seserimis ir trimis broliais. Rimčiau rašyti G. Uspenskis pradėjo  1862 m., rašydamas L. Tolstojaus žurnalui „Jasnaja Poliana“. Tais metais spaudoje pasirodė pirmieji jo apsakymai – „Idilija“ ir „Michailovičius“. Po to bendradarbiavo nežymiam maskviškiam žurnale „Zritel“ (Žiūrovas). 1863 m. jis vėl atvyko į Peterburgą ir pradėjo rašyti ir spausdintis žurnaluose „Skaitytojo biblioteka“ (Библиотеке для чтения), „Rusiškas žodis“ (Русском слове). 1865 m. jį pasikviečia Nekrasovas į žurnalą „Sovremenik“ (Bendraamžis). Buvo paskelbti rašytojo kūriniai – apybraiža Starevščik“ (Старьевщик), apybraiža – „Naktyje“ (Ночью), „Kaimiškas susitikimas“ (Деревенская встреча), „Rasteriajevo gatvės įpročiai“ (Нравы Растеряевой улицы) ir kiti. Tuo laiku G. Uspenskis neturėjo nuolatinio darbo ir bendradarbiavo įvairiausiuose žurnaliukuose, rašė neįspūdingus kūrinėlius. Jo paties žodžiais, per 1864 – 1865 m., trimis ir penkiais rubliais vertinamų kūrinėlių ir apybraižų jis parašė nemažiau 60.

Kai 1866 m. caro valdininkai uždraudė leisti „Sovremeniką“ ir „Rusišką žodį“, rašytojo materialinė padėtis labai nusmuko. Šiaip taip įsiprašė bendradarbiu į „Moterų žurnalą“, teko keisti sumanymus, pertvarkyti pradėtų rašyti dalykų turinį, atsižvelgti į šio žurnalo specifiką. Nuo to kentėjo G. Uspenskio kūryba, tekdavo gaišti laiką formaliems dalykams. Tokia beprasmybė pasibaigė 1868 m., kai G. Uspenskis pradėjo bendradarbiauti dabar jau Nekrasovui priklausančiam žurnale „Tėvynės užrašai“ (Отечественные записки). Rimtas literatūrinis darbas truko bemaž dvidešimt metų (1884), iki caro valdininkai žurnalą uždraudė. Apie 1871 m. rašytojas pabuvojo Vokietijoje ir Prancūzijoje, aplankė Paryžiaus komunos veikėjų šaudymo vietas, buvo labai sujaudintas. Vėliau kelionę į užsienį pakartojo 1875 m. ir pabuvo Paryžiuje ir Londone. Būdamas čia susitikinėjo su revoliucingais rusų emigrantais. Grįžęs į Rusiją kurį laiką dirbo Syzranės – Viazemsko geležinkelių ruože, bet matydamas Rusijos tikrovę, ilgai neištvėrė ir 1875 m. išvyko į Serbiją. Čia turėjo stebėti kaip Balkanų šalys kyla prieš daugiametę turkų priespaudą. Stebėdabas įvykius padarė išvada, kad toje kovoje jokių „slaviškų“ motyvų nėra.

Grįžęs į Rusiją, pasišovė ieškoti energingų ir sveikų visuomeninių jėgų poreforminėje kaimo bendruomenėje. Tad 1877 m. persikėlė gyventi į vieną Novgorodo gubernijos kaimą. Čia būdamas parašė keletą gerų apybraižų ir skelbė jas apjungdamas bendru pavadinimu „Iš kaimo dienoraščio“. 1878 m. persikėlė į Samaros guberniją ir įsitaisė dirbti kaimo bendruomenės kredito draugijoje. Šias draugijas, kaip Rusijos valstiečių išsigelbėjimo įrankį, garbinte garbino Rusijos liaudininkai. G. Uspenskis iš šioje gubernijoje surinktos medžiagos taip pat parašė keletą apybraižų: „Smulkaus kredito karštakošiai“, „Nacionaliniai niekniekiai“, kuriose smarkiai sukritikavo beprasmes liaudininkų viltis dėl smulkaus kaimiškojo kredito.

1879 m. rudenį G. Uspenskis apsigyveno Peterburge ir netoli Čudovo stotelės statė sau nedidelį namelį. Kartu jis stebėjo Novgorodo gubernijos kaimo gyvenimą ir parašė keletą apybraižų. Tai „Žmonės ir papročiai“, „Be aiškaus užsiėmimo“, „Žemės valdžia“ ir kitos. Čia gyvendamas jis keliauja po Kaukazą, Sibirą ir kitas Rusijos vietas, rašo kelionių apybraižas. 1889 m. G. Uspenskis pasijuto blogai, pakriko nervai, prasidėjo sunkūs priepuoliai. 1892 m. rudenį jis buvo paguldytas į psichiatrinę ligoninę, kur ir praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus. Čia būdamas nieko neberašė. Mirė Glebas Ivanovičius Uspenskis nuo širdies paralyžiaus 1902 m. balandžio 6 d., palaidotas Peterburgo Volkovo kapinėse.

G. Uspenskio kūryba – tai tiesus, aiškus, kartais šiek tiek perdėtas publicistinis žodis apie savo laiką ir žmones. Pirmuosiuose savo kūriniuose rašytojas pažvelgė į gyvenimo padugnes, aprašė vargšų ir žemųjų valdininkų gyvenimą. Vėlesnėje kūryboje išryškėja rašytojo blaivus ir negailestingas realizmas, tikslus socialinis štrichas, iškėlęs jo darbus visa galva aukščiau už kitų rašiusių amžininkų. Paskutinių metų kūryboje išryškėjo betarpiškas rašytojo požiūris į vaizduojamus dalykus, kuris jo kūrybai suteikia lengvos ironijos, nepakantumo, tiesos ir visiško pasitikėjimo atspalvį.


Bibliografija

Vertimai į lietuvių kalbą:

G. Uspenskis / Draustinėse giriose Vilnius : Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956. - 366 p.
G. Uspenskis / Rasteriajevo gatvės papročiai - Vilnius, 1952. - 233 p.



Gimė: 1843-10-25
Mirė: 1902-04-06
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą