Gabriela Mistral (tikrasis vardas – Lucila Godoy Alcayga) – Čilės poetė, mokytoja, diplomatė. Pirmoji Lotynų Anerikos atstovė, kuri buvo apdovanota Nobelio premija. Gabriela sunkiai išgyveno ankstyvą savo mylimojo savižudybę; nors ir labai troško ji niekada netapo motina. Asmeninę tragediją ji pavertė nuostabia poezija, kuri siūlo dvasinę meilę, supratimą, prieglobstį tiems, kuriems jo reikia. Kaip poetė ji tapo žinoma 1914 m. kai buvo apdovanota Čilės prizu už knygą Mirties sonetai (Sonetos de la muerte). Ši knyga buvo pasirašyta Gabriela Mistral slapyvardžiu, kurį rašytoja sugalvojo sujungusi dviejų mėgstamiausių poetų vardus: Gabriele D‘Annunzio ir Frédéric Mistral.
G. Mistral gimė 1889 metais Vicuña miestelyje, šiaurinėje Čilėje. Jos motina Petronila Alcayaga buvo mokytoja, o tėvas Jeronimo Godoy Alcayaga Villanueva buvo klajoklis poetas ir mokytojas indų bei žydų mokyklose. Rašytoja, kartu su seserimi Emelina, užaugo Montegrande miestelyje. Jas užaugino motina, nes tėvas paliko šeimą, kai Gabriela buvo vos trijų metų. Rašytoja pradėjo lankyti mokyklą kai jai buvo devyneri, bet lankė tik tris metus. Mokykloje Gabriela atrado savo pašaukimą poezijai ir pradėjo rašyti eiles. Toliau rašytoja mokėsi namuose, paskatinta savo sesers, kuri buvo mokytoja. Kai Gabrielai buvo šešiolika metų ji išsikėlė dirbti į La Cantera miestelį, kur įsimylėjo jauną geležinkelio darbininką. Poros santykiai nutrūko po dviejų metų, kai G. Mistral mylimasis nusižudė. Tai labai sukrėtė jauną rašytoją ir ji parašė Mirties sonetus bei taip išreiškė savo jausmus.
1912 m. G. Mistral gavo mokytojos diplomą ir pradėjo dirbti vidurinės mokyklos mokytoja netoli Santiago. Netrukus ji galėjo išleisti keletą savo poemų ir taip pateko į Čilės literatūrinį gyvenimą. Pirmiausia G. Mistral išleido tris eilėraščius iš rinkinio Mirties sonetai, būtent už šiuos eilėraščius ji buvo apdovanota nacionaline premija.
1918 m. rašytoja buvo paskirta mergaičių vidurinės mokyklos direktore Punta Arenas mieste. Čia rašytoja parašė eilėraščių rinkinį Patagonijos kraštovaizdis. 1922 m. G. Mistral priėmė Jose Vasconcelos, Meksikos švietimo ministro, kvietimą pradėti vargšų švietimo programas Meksikoje.
Vėliau rašytoja redagavo poezijos ir prozos knygą Skaitiniai moterims. Be to ji keliavo po kitas šalis, kad susipažintų su skirtingais mokymo metodais. 1923 m. G. Mistral buvo apdovanota valstybiniu apdovanojimu už savo kaip mokytojos nuopelnus.
1922 m. G. Mistral išleido pirmą savo poezijos rinkinio Vienatvė (Desolacion) dalį. Šioje knygoje poetė vaizduoja skausmą ir mirtį. 1925 m. pasirodė eilėraščių rinkinys Švelnumas (Ternura), skirtas vaikams. Vėlesni poetės rinkiniai buvo Klausimai (Preguntas; 1930) ir Tala (1938). G. Mistral taip pat rašė pasakėčias, kurias publikavo periodiniuose leidiniuose. Pagrindinės rašytojos eilėraščių temos buvo meilė, vaikystė, motinystė, religija ir gimtojo krašto, jo gamtos grožis.
Kai G. Mistral tapo įžymi, ją kvietė dalyvauti bei sakyti kalbas įvairiose konferencijose. Beveik dvidešimt metų ji buvo Čilės atstovė užsienyje, tokiose organizacijose kaip League of Nations, United Nations, taip pat įvairiuose konsulatuose. Galiausiai poetė apsigyveno JAV ir mokė Middlebury ir Barnard koledžuose bei Puerto Rico universitete. 1945 m. poetė buvo apdovanota Nobelio premija už literatūrą. Rašytojos poezija išversta į daugelį kalbų, tarp jų į anglų, parncūzų, italų, vokiečių ir švedų. G. Mistral mirė 1957 m. JAV. Jos palaikai buvo nuvežti į Čilę ir ji buvo palaidota Montegrande.
Bibliografija:
Vertimas į rusų kalbą:
Избранное / Габриэла Мистраль ; [переводы: О.Г. Савича ... et al. ; составитель Э.В. Брагинская]. - Москва : Рудомино, 1999. - 286 p.
