Rašyk
Eilės (68636)
Fantastika (2083)
Esė (1643)
Proza (9990)
Vaikams (2364)
Slam (54)
English (1045)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Eugenio Montale

Apie:

Eugenio Montale buvo penktasis italas, gavęs Nobelio literatūros premiją ir vienas iš tų savamokslių rašytojų, kurie nugyveno gyvenimą neturėdami kitų diplomų, tik garbingus laureatų diplomus.

Gimė jis 1896 m. spalio 12 d. Genujoje, Italijoje. Pasiturinčio smulkaus komersanto šeimoje Eugenio buvo penktas ir paskutinis vaikas. Dėl ligos jam teko palikti technikos mokyklą ir toliau mokytis namuose. Devyniolikos metų Eugenio susidomėjo dainavimu. Tai nestebino nei tėvų, nei artimųjų, nes Italijoje kas antras žmogus dainuoja, o kas trečias piešia. Tačiau greitai paaiškėjo, kad Montale, gerai dainuojąs sudėtingas arijas, jaučiąs scenos baimę. Taip scenos žvaigžde jis netapo, bet ateity sužibėjo ryškiasi italų poetų žvaigždyne.

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis išspausdino pirmąsias eiles. Deja, mūzos nutilo, nes 1917 metais buvo pašauktas į kariuomenę ir dvejus metus ištarnavo užfrontėje. Grįžęs į Genują, Montale pradėjo bendradarbiauti su poetais. 1925 m. išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį Sepijos kriauklės.

Montale eilėraščiai buvo persmelkti begalinio liūdesio, nerimo, netikros ateities nuojautos. 1925 –aisiais poetas pasirašė antifašistinės inteligentijos manifestą. Netrukus Montale persikėlė gyventi į Florenciją ir pradėjo dirbti vienoje leidykloje. Po dvejų metų jis buvo paskirtas garsios Florencijos mokslinės bibliotekos direktoriumi. Nors atlyginimas nebuvo didelis, šios pareigos poetui leido rašyti, bendradarbiauti „Pegaso“ žurnale. Rašytojas, išleidęs naują poezijos rinkinį Muitininkų namai ir kiti eilėraščiai (1932 m.), gavo Antikos draugijos premiją ir vis garsėjo, tačiau gyveno ir valdininko atlyginimo.
Valdžioje įsitvirtinus B. Musoliniui, kūrėjo poezijoje dar labiau sustiprėjo nerimo, baimės, vienatvės nuotaikos. Poetas daug rašė apie gamtą, ieškojo moralinės atsparos grožyje. 1938 m. jis, nepaisydamas ultimatyvaus raginimo, atsisakė stoti į fašistinę partiją ir buvo atleistas iš bibliotekos direktoriaus pareigų. Teko gyventi iš atsitiktinių darbų.

Antrojo pasaulinio karo metais Montale rėmė Pasipriešinimo judėjimą. Dažnai lankydavo besislapstantį italų poetą U. Sabo, perduodavo jam ir kitiems to paties likimo literatams naujausias žinias. Spausdinti savo kūrinių Italijoje Montalė jau negalėjo, todėl eilėraščių rinkinį Žemės pabaiga (1943 m.) išleido Šveicarijoje. Tuo metu poeto kūryboje skambėjo humanistinės ir pilietinės gaidos.

Praūžus karo audroms, 1947 metais, Montale persikraustė į Milaną. Pradėjo dirbti vieno perspektyvaus laikraščio redaktoriumi, rašė kritinius muzikinius straipsnius ir į kitus laikraščius. Dažnai reikalų verčiamas jis važinėjo į užsienį. Išleido savo užsienio korespondencijos knygą „Ne namie“ (1969 m.), vertė kitų literatų kūrinius.
1956 m. išėjo bene reikšmingiausias Montale poezijos rinkinys Audra ir kiti eilėraščiai. Tais pačiais metais poetui buvo paskirta Italijos Mardzotto premija, o po trejų metų – įteiktas Dantės medalis, o dar kitais metais – stambios Milano Feltrinellio leidyklos premija.
Paskutiniais gyvenimo metais šis pripažintas Italijos poetas, gavęs senatoriaus vardą „už nuopelnus italų kultūrai“, gyveno Milane. Vasaras praleisdavo netoli Milano, nedidelėje nuosavoje viloje. Jo ekonomė senyvą poetą visur lydėjo, rūpinosi jo sveikata, tvarkė leidybos reikalus. Tai buvo poetui pats artimiausias žmogus senatvėje, nes Montale neturėjo nei vaikų, nei giminaičių.
Jis ilgai ir sunkiai sirgo, kentė ligos priepuolius, bet kiekvieną dieną skaitė, domėjosi savo kūrinių likimu ir rašė iki finišo minutės. Paskutiniuose poeto eilėraščiuose aptinkame daug patiklumo, humoro, autobiografinių detalių, kartais net sentimentalių prisiminimų. 1975 m. jam buvo įteikta literatūrinė Nobelio premija.

Poetas mirė Milano klinikoje 1981 m. rugsėjo 12 d. Netrukus po poeto mirties Milano mažajame teatre įvyko teatro įkūrėjo ir režisieriaus G. Strelerio rečitalis. Žmonės netilpo teatro salėje, stovėjo koridoriuose, ant laiptų ir net gatvėje. Streleris skaitė didžiojo poeto Eugenio Montale eiles.

Lietuvos skaitytojams šis poetas, Nobelio premijos laureatas, yra beveik nežinomas.


Gimė: 1896-10-12
Mirė: 1981-09-12
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-12-25 19:47
cicilvikas
aha, man irgi neteko. įdomu, kas iš lietuvių jį yra vertęs...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-09 19:03
Milcius
Neskaičiau nei vieno kūrinio. Pateikta biografija galėtų sudominti geriausius biografinių romanų rašytojus. Visi kūrėjai parinkti pagal jų nepaprastai aukštas žmoniškas savybes.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą