Rašyk
Eilės (72251)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10354)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Edvardas Rudys

 Apie:

            Ekonomistas, rašytojas (bendrine ir žemaičių tarme). Gimė 1936 12 15 Mosėdyje (Skuodo raj.).Tėvas – Julijonas padienis darbininkas, daug metų darbavęsis prie laukų melioracijos. Motina – Justina jaunystėje tarnavusi pas ūkininkus, vėliau – namų šeimininkė išauginusi ir paruošusi gyvenimui šešetą vaikų. Buvo gera pasakotoja, dainininkė, pamėgdžiotoja. Anzelmas Matutis yra užrašęs daug jos pasakojimų ir ta proga padovanojęs jai savo knygą.

            Edvardo vaikystė ir jaunystės prabėgo gimtajame Mosėdyje, kuris karo metais buvo pafrontės miestu. Čia iš Skuodo ir Liepojos fronto ruožų buvo vežami sunkiai sužeisti rusų kareiviai, nešami į dvisparnius lėktuvus ir gabenami gydymui arba numirimui į didesnius miestus. Dažną kartą vasaros ore buvo galima išvysti rusiškų ir vokiškų lėktuvų dvikovas, degančius ir krentančius lėktuvus, besileidžiančius su parašiutais lakūnus.

            1955 m. baigė Mosėdžio vidurinę mokyklą. Besimokydamas ypatingais gabumais kuriam nors dalykui nepasižymėjo. Buvo didelis mėgėjiško sporto entuziastas: toleravo futbolą, krepšinį, tinklinį, stalo tenisą. Buvo futbolo, krepšinio ir tinklinio mokyklos rinktinės komandos narys. Iš treniruočių su draugais išeidavo tik tada, kai mokytojas P. Čiapas atimdavo ir užrakindavo sandėlyje kamuolį. Besitreniruodami pamiršdavo ir valgį, ir viską kitką pasaulyje.

            Tik devintoje – dešimtoje klasėje lietuvių kalbos rašomuosius darbus kartais pasisekdavo parašyti pusėtinai, bet gramatinių klaidų tuose darbuose likdavo nemažai. Dėl to rašinio turinį lietuvių kalbos mokytojas A. Šileikis neretai vertindavo gerai, o gramatiką – tik silpnu trejetu arba dvejetu (penkiabalė sistema). Dar blogiau buvo su rusų kalba – mokytoja Dovydaitienė dešimtoje klasėje Edvardui paliko „pataisą“ – teko papildomai mokytis per vasaros atostogas.

            Per literatūros pamokas mokytojas A. Šileikis nagrinėdamas rašytojų kūrinius, patraukdavo mokinių mintis, klasėje būdavo tyla. Įsiminė visam amžiui jo literatūrinės interpretacijos iš J. Biliūno „Liūdnos pasakos“, N. Gogolio „Mirusių sielų“, J. Žemaitės ir kitų literatūros klasikų kūrinių. Ypatingą mokinių susidomėjimą sukėlė M. Lermontovo „Mūsų laikų didvyrio“ herojai, V. Belinskio, N . Černyševskio asmenybės. Daugelį moksleivių visam amžiui mokytojas A. Šileikis padarė rimtais literatūros mėgėjais ir skaitytojais. Nepaprastai išradingai visos mokyklos susirinkime mokytojas net porą valandų pasakojo apie Lietuvos meno ir literatūros dekados dienas Maskvoje, kuriose jam teko dalyvauti.

            Edvardas buvo literatų būrelio narys, vaidino mokykloje statomuose spektakliuose. Vienu tarpu vadovavo literatų būreliui. Susirinkimai būdavo ruošiami kiekvieną mėnesį, jų kuratoriumi taip buvo lietuvių kalbos mokytojas. Čia miklino plunksnas prozininkai – R. Granauskas, B. Grigaitis, S. Žilinskas, S. Zūbaitė, A. Rimkus, poetai – S. Lygutaitė, A. Vaseris, K. Paulauskas, E. Rudys, M. Valavičiūtė, A. Butkutė, I. Raudonis, kritikai – R. Pakalniškis, R. Granauskas, B. Grigaitis ir kiti. Iš šio sąrašo net aštuoni autoriai šiandien jau yra išleidę po vieną ar net keliolika knygų.

            Baigęs vidurinę tais pačiais metais Edvardas įstojo į Kauno Lietuvos žemės ūkio akademijos Ekonomikos fakultetą. Atsidėjo ekonominių mokslų studijoms. Kartu buvo nenuilstantis visuomenininkas, redagavo fakulteto sieninį laikraštį, buvo grupės seniūnu, grodamas mandolina dalyvavo fakulteto muzikiniame ansamblyje. Tačiau labiausiai jį domino ekonomikos klausimai ir dėl to atidžiai ir atsidavusiai studijavo Markso mokyme išaiškintas gaminamų produktų vertės ir vartojamosios vertės, žmonių darbo santykių problemas. Ne vienas jo studijų draugų tą entuziazmą palydėdavo kreiva šypsena, kuri reiškė panieką tokiam keistam draugo elgesiui.

            Pagarbiai Edvardas prisimena fakulteto dekaną doc. K. Jasiūną, kuris geru žodžiu, nepalaužiamu reiklumu, erudicija, dalykiniu pasiruošimu, nuoširdžiu rūpesčiu fakulteto studentais tapo labai artimu žmogumi visam gyvenimui. Tai buvo Smetonos laikų inteligentas, kuris savo asmenybe įkūnijo geriausius lietuviškumo ir okupuoto krašto piliečio praktinės veiklos bruožus. Su dekanu galėdavo nebijodami tartis pačiais opiausiais klausimais, net politiniais ir visada sulaukdavo tinkamo ir teisingo, jo gyvenimiška patirtimi nuglūdinto, atsakymo. Neužmirštamas liko ir mokslininkas profesorius V. Ruokis, kuris stebindavo studentus ne tik mokslininko erudicija, bet ir asmeninio gyvenimo keistenybėmis.

            1960 metais gautas „su pagyrimu“ aukštosios mokyklos baigimo diplomas vainikavo penkių metų studijas. Edvardui buvo siūlyta vykti į Vilnių, į besikuriantį Lietuvos žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institutą, bet traukte traukė įgytas žinias naudoti žmonių labui. Tuo būdu Edvardas vėl atsidūrė Skuodo rajono žemės ūkio gamybinės valdybos nomenklatūroje. Rajono sekretoriumi dirbo J. Balkus, rajono komiteto pirmininku Karečka, gamybinės valdybos viršininke Simonaitytė.

            Tuo metu nuošaliame Skuodo rajone nemažai ūkių vos sudurdavo galą su galu. Pavasariais, kad dėl pašarų stokos ir išliesėjimo negriūtų ant žemės, kai kurie ūkiai keletui mėnesių karves parišdavo virvėmis. Už darbadienius žmonėms seikėdavo po keliolika gramų dirsėtų grūdų. Kolchoznikai sakydavo: „Už metų darbą per ataskaitinį susirinkimą pagrojo maršą ir parodė kino filmą, ir viskas.“ Į vieną iš tokių – Luknės kolūkį – dirbti pirmininku buvo nukreiptas ir Edvardas. Išdirbęs netoli trijų metų, galutinai įsitikino, kad kolektyvinis, bendras darbas yra stalinistų išmislas, žmonės jo nepripažįsta ir nepriima, ir niekada nebuvo, ir negali būti našus. O tie ūkiai, kurie „klestėjo“, buvo tik „parodomieji“ ir praktiškai veikė visai ne pagal stalininio kolektyvinio darbo principus. Be abejo, į tokį statusą galėjo pakliūti tik korumpuoti ūkių vadovai, kurie savo veiklą grindė dosniai atsilygindami Vilniaus ir rajono žemės ūkio ir partiniams šulams. Išimtis sudarė iš 100 gal vienas ar du ūkiai.

            Bedirbdamas Luknių kolchoze Edvardas vedė, augino sūnų.

            Per trejus darbo metus (1960 – 1963) pamatęs „kur šuo pakastas“ Edvardas pradėjo rūpintis kaip pasitraukti iš tos nešvarios, niekam tikusios, nevertos doro žmogaus veiklos sferos. Tačiau atsisakyti ūkio vadovo pareigų ir išeiti iš ūkio eiliniam mirtingajam, ir dar tokiam respublikos užkampyje, nebuvo paprastas dalykas. Buvo sakoma – esi čia partijos atsiųstas, pastatytas dirbti ir privalai būti kol partija tave pakeis arba kol numirsi. Atleisdavo, kai vadovas visiškai nusigerdavo ir su juo nei dieną, nei naktį nebegalėdavo besusikalbėti. Edvardui toks išėjimo būdas netiko, teko griebtis kitos gudrybės. Gerą patarimą davė rajono gamybinėje valdyboje dirbęs kurso draugas Vilius Pipikas. Tad vieną vasaros dieną, niekam nieko nesakęs, Edvardas išvyko į Vilnių ir, pats tuo netikėdamas, per keletą dienų eksternu išlaikė egzaminus ir įstojo į Lietuvos žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo instituto stacionarinę aspirantūrą. Direktorius J. Laurinaitis įteikė antspauduotą ir pasirašytą dokumentą, kuriame rajono valdžios struktūroms buvo nurodyta: pagal tokį ir tokį Ministrų Tarybos nutarimą privalote dokumento pateikėją išleisti mokytis.

            Kai dokumentą pateikė rajono sekretoriui J. Balkui, tas kreivu ir piktu žvilgsniu nuo galvos iki kojų jį nužvelgė ir pasakė: „Iš to nieko nebus. Jeigu ir išvažiuosi, mes taip padarysim, kad mokytis negalėsi. Dar to nebuvo, kad rajono kadrus pradėtų tvarkyti su mumis nederinę kažkokie ten laurinaičiai.“ Po to tam reikalui spręsti vyko du partijos komiteto biuro posėdžiai, ūkyje atliktos bent dvi nuodugnios revizijos, bet reikalai įklimpo ir nė trupučio nepajudėjo, nors teisinių ar kokių nors kitokių pažeidimų ūkyje rasta nebuvo. Taip partinėje statinėje buvo „be druskos marinuojami“ ką nors savarankiškai pradėję veikti ūkių vadovai ir specialistai. Galiausiai ponas J. Balkus pareiškė: „Mano darbo kadencija rajone baigiasi, tavo reikalus tvarkys naujas sekretorius Staneika.“ Naujasis buvo senas partinis kadras, kuris atvyko į rajoną baigti savo darbinės veiklos ir buvo dar kietesnis už Balkų. Nėjo į jokias kalbas. Per tą laiką, ieškodamas teisėtų išėjimo iš ūkio būdų, Edvardas dar pabuvojo pas J. Laurinaitį, padedamas mosėdiškio J. Jurgaičio, pateko pas A. Sniečkų, bandė užtarymo ieškoti pas žemės ūkio sekretorių R. Songailą. Visi gražiai, abejingai pašnekėjo, patraukė pečiais, bet nė vienas nė kiek nepadėjo, kaip sakoma, nė piršto nepajudino. Išskyrus Laurinaitį, galima sakyti, žvelgdami iš „savo aukštybių“ tik pagalvojo: „Kas per įžūlumas to žemaitiško vabalo, kad drįsta varstyti tokių „aukštų“ kabinetų duris ir tokiais niekais kulti galvą rimtiems valstybės vyrams“.

            Grįžęs po bevaisių kelionių, Edvardas savo reikalus ryžtingiau pradėjo spręsti vietoje. Kiek pavargęs ir apsiteiravęs surado vertą vadovu dirbti kandidatą, informavo rajono „galvas“, ir pagaliau vargais negalais išsilaisvino iš kolektyvinio darbo vergijos. Turbūt jis laimingesnis nesijautė nė baigęs aukštosios mokyklos, kaip dabar išsivadavęs iš kibių partinių veikėjų nagų.

            Tuo išėjimo epopėja nesibaigė – niekingasis (Edvardas jį vadina smulkiu niekšeliu) sekretorius Staneika, surado priežasčių (paskui pasirodė – ūkiui buvo likęs skolingas 8 rublius) ir daugiau kaip pusmetį neišdavė išvykimui reikalingų dokumentų, o centro komitetui nusiuntė laišką: atseit Edvardas Rudys esąs menkos erudicijos ir silpno proto ir mokytis aspirantūroje jokiu būdu negalįs. Priminsiu – partiniam ponui Staneikai su manimi „akis į akį“ teko matytis vos vieną kartą ir toks jo demaršas buvo grynai kenkėjiško pobūdžio. Po tokių „rekomendacijų“, kurias Vilniaus partinė valdžia pateikė direktoriui J. Laurinaičiui, pastarasis Edvardui nuoširdžiai patarė: „Gerbiamas Rudy, kol aistros nurims, kokiam pusmečiui pasitrauk iš jų akiračio, padirbėk kitur, po to grįši ir galėsi tęsti studijas aspirantūroje. Tau pas mus durys bus visada atviros.“

            Kol besugrįžo į Lietuvos Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institutą, praėjo ilgi šešeri metai (1964 – 1970). Per tą laiką Edvardas padirbėjo Panerio zoninio normavimo punkto vedėju (Vilniaus raj.), statistikos dalyko dėstytoju Vilniaus žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikume. Čia bedirbdamas technikumų moksleiviams parašė originalų „Bendrosios ir žemės ūkio statistikos“ vadovėlį ir laboratorinių darbų užduotis, bendradarbiavo Vilniaus rajono laikraštyje „Draugystė“.

            Šviesaus atminimo žmogus V. Gureckas, būdamas buhalterinės apskaitos technikume egzaminų komisijos pirmininku, pasiūlė Edvardui ateiti dirbti į jo vadovaujamą „Kainų ir rentabilumo“ skyrių ir užimti vyresnio mokslinio bendradarbio pareigas. Pasiūlymą Edvardas priėmė. Juolab, kad per tuos metus jau buvo išlaikyti kandidatinio minimumo egzaminai, bereikėjo sėstis ir rašyti disertaciją. Per darbo metus institute laikraščiams ir žurnalams parašė daugiau dviejų šimtų straipsnių, apie dvidešimt brošiūrų, sudarė „Žemės ūkio ekonomisto žinyną“, 1975 m. apsigynė socialinių mokslų daktaro disertaciją. Nuo 1976 m. institute pradėjo dirbti skyriaus vedėjo pareigose ir išdirbo iki išėjimo į pensiją.

            Išsivaduojant Lietuvai iš pastarosios okupacijos, visomis išgalėmis prisidėjo prie ūkininkų ūkių steigimo, kooperatyvų organizavimo, buvo Lietuvos žemdirbių sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, teikė pasiūlymus žemės ūkio reformai vykdyti, organizavo ruošiant pirmąjį ir antrąjį Lietuvos žemdirbių sąjūdžio suvažiavimus, buvo išrinktas suvažiavimų delegatu ir į suvažiavimų vadovaujančius organus.

            Edvardas Rudys pirmus eilėraščius pradėjo rašyti būdamas penktoje klasėje. Jie buvo paskelbti mokyklos sienlaikraštyje.

Rašymas buvo jo mėgiamas hobis visą laiką. Dažniausiai eilėraščiai, kartais esė ir vaizdeliai, o 1996 m. išleista pirmoji pokary žemaičių tarme grožinės literatūros knyga "Kuotrė".

 

Bibliografija:

Rudys, Edvardas / Bendroji ir žemės ūkio statistika / vadovėlis ž. ū. buhalterinės apskaitos technikumų moksleiviams. - Vilnius : Mintis, 1974. - 259 p.

Rudys, Edvardas / Žemės ūkio įmonių statistiniai analizavimo metodai – Vilnius : Periodika, 1975. – 40 p.

Žemės ūkio ekonomisto žinynas. – Vilnius : Mokslas, 1978. - 290 p., (sudarytojas ir autorius).

Rudys, Edvardas / Darbo kokybė ir gamybos efektyvumas : medžiaga lektoriui. – Vilnius : Žinija, 1988. - 22 p.

Rudys, Edvardas / Lietuvos žemės ūkio ekonominė apžvalga. 1993-1997 m. – Vilnius : Žemės ūkio ministerija, 1999. - 136 p.

 

Grožinės literatūros kūriniai:

 Rudys, Edvardas / Kuotrė : žemaitėškė apsakymaa. – Vilnius : Žemaičių kultūros draugija, 1996. - 207 p.

Rudys, Edvardas / Žemės žalumoj, dangaus žydrumoj: apybraiža, novelės. – Vilnius : Lietuvos geležinkeliai, 2000. - 64 p

Rudys, Edvardas / Sėmona malūna - (Apysakos ir novelės žemaičių tarme). – Vilnius : Žemaičių kultūros draugija, 2001. – 272 p.

Rudys, Edvardas / Nuodėmė ant laužo : (istorinė apysaka). – Vilnius : Šiaulių knygrišykla. 2008. - 83 p.

Rudys, Edvardas / Laukai ir jausmai : (eilėraščiai). – Vilnius, Šiaulių knygrišykla. 2008. - 218 p.

 

 

 



Gimė: 1936-12-15
Mirė: 2015-09-15
 


Knygos

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-12-15 12:46
Juozas Staputis
Gerb. Edvardai ,
sveikinu gimtadienio proga ir linkiu giliausios upės tėkmės literatūros gelmėse.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą