Apie:
Rusų rašytojas, švietėjas. Gimė 1744 (galimai 1745) balandžio 14 d. Maskvoje. Pradinį išsilavinimą jam suteikė tėvas, kuris buvo imlaus proto, apsiskaitęs žmogus, labai atsidavęs senosios Rusijos gyvenimui. Galvojama, kad rašytojas savo kūrinio veikėjui Starodūmui yra suteikęs daug jo bruožų.
Būsimam rašytojui labai trūko vakarietiškos kultūros žinių, nes jis namuose mokėsi tik iš bažnytinių knygų. 1755 m D. Fonvizinas pradėjo mokytis Maskvos gimnazijoje, o 1760 m. tapo universiteto studentu. Studijavo tik porą metų. Nors daugelis mokytojų buvo prasti, bet lankydamas gimnaziją ir universitetą, jaunuolis pramoko prancūzų ir vokiečių kalbų, susipažino su Europos literatūra, tapo drausmingas, įgijo sisteminę mokymosi patirtį, galėjo geriau atskleisti savo literatūrinį talentą.
1761 m. galima laikyti literatūrinės veiklos pradžia, nes tais metais spaudoje pasirodė jo išverstos kai kurios Goldbergo pasakėčios. Kitais metais jis išvertė ir paskelbė Terasono ir kitų autorių kūrinių. Tais metais jis parašė keletą originalių satyrų, bet jos neišliko. Artimieji jį už aštrialiežuvavimą smerkė, bet Maskvos visuomenė jo kūrinių išsireiškimais gardžiavosi, naudojo juos kasdienėje kalboje. Mokymosi metais D. Fonvizinui teko pamatyti vieną Peterburgo spektaklį ir nuo to laiko jis žavėjosi teatru, o aktorius laikė dievais.
1762 m. D. Fonvizinas savo gyvenimą trumpam surišo su kariuomene, bet netrukus caro dvaro vice-kancleris paskiria jį vertėju į užsienio reikalų kolegiją. Kitais metais jis jau dirba Elagino ministerijoje, kuriai paskirta vadovauti teatrams. Tada ir apsigyvena Peterburge. Nors Elaginas ir pamėgo savo jauną pavaldinį, bet D. Fonvizinas nesugyveno su ministro sekretoriumi dramaturgu Lukinu, kuris jam, visur kur galėjo, kaišiojo pagalius į ratus. 1763 m. pasirodo keletas D. Fonvizino eilių ir Bitobe bei Bartelemi vertimų, kurie patraukė visuomenės dėmesį. 1974 m., sekdamas Gresą, D. Fonvizinas parašė komediją „Korionas“, kuri patiko teatrinei visuomenei. Nuo šio momento rašytojas tarsi užmiršta vertimus ir pradeda kurti pats. Geras įvertinimas paskatino autorių 1786 m. parašyti komediją „Brigadininkas“, kurioje vaizduojama jau grynai rusiškoji gyvenimo sankloda. Kūrinys ilgai išliko populiarus, visuomenė žavėjosi rašytoju, prilygino jį Moljero asmenybei. Dėl Lukino mezgamų intrigų D. Fonvizinas pereina dirbti į Užsienio reikalų ministeriją pas grafą Paniną, kuris užverčia rašytoją darbais ir visuomenės vystymosi projektų ruošimu. Tuose projektuose rašytojas siekia išlaisvinti Rusijos visuomenę iš baudžiavinių santykių. Šioje įstaigoje D. Fonvizinas dirbo iki 1783 m., o po to išėjo į atsargą. Jam buvo paskirta 3000 rublių pensija. Bedirbdamas ministerijoje rašytojas parašė keletą visuomeninio pobūdžio straipsnių ir patį svarbiausią savo literatūrinį – dramaturginį kūrinį „Nesubrendėlis“ (1782). Kūrinys iš pat pradžių sukėlė imperatorienės Ekaterinos II nepasitenkinimą. Ši rašytojo satyra pliekia baudžiavinės Rusijos valdančiųjų klasių grubumą ir tamsumą (Skotinino ir Prostakovos veiksmai ir gyvenimo filosofija).
Tarnaudamas pas grafą Paniną 1777 m. D. Fonvizinas su žmona buvo išvykęs į Vokietiją ir Prancūziją. Vėliau kelionę pakartojo į Vokietiją ir Italiją ir galiausiai, kai rašytojas susirgo, gydytis buvo nuvykęs į Vieną ir Karlsbadą. Paskutiniai gyvenimo metai D. Fonvizinui buvo sunkūs, nes jis sirgo, sumažėjo uždarbis, pablogėjo pragyvenimas. Išskyrus kelionės užrašus ir laiškus, D. Fonvizinas nieko kito ir nebeparašė.
Fonvizinas Denisas Ivanovičius mirė 1792 gruodžio 12 d. ir palaidotas Aleksandro – Nevskio vyrų vienuolyne.
Kūrybos bruožai::
D. Fonvizino kūryboje ryškiai atsispindi švietėjiškos, Rusijos visuomeninio gyvenimo pertvarkymo idėjos. Jo kūriniuose skambėjo aštrios satyros ir net grotesko gaidos, dėl to sceninis kvietimas pradėti gyventi kitaip buvo aiškiai suvokiamas ir sklido po visą Rusiją.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Brigadierius ; Nesubrendėlis. - Kaunas: Valst. grož. lit. l-kla, 1948. - 273 p.
