Rašyk
Eilės (71335)
Fantastika (2142)
Esė (1679)
Proza (10255)
Vaikams (2477)
Slam (55)
English (1082)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 42 (6)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Arvydas Ambrasas

Poetas, dramaturgas, režisierius, dailininkas, aktorius. Gimė 1947 m. lapkričio 3-ią dieną Vilniuje, jaunų aktorių Undinės Nasvytytės ir Alfonso Ambraso šeimoje. Buvo klusnus ir ramus vaikas. Anksti pradėjo skaityti, mokėjo atsirinkti geras knygas ir suprato, tarsi jautė, kad skaityti laiko liko tik pačiom geriausiom. Ko nors nesuprasdavęs visada gilindavosi tol, kol pasidarydavo aišku.

Poeziją Arvydas pradėjo rašyti anksti – vienuolikos. Tada, kai alpėse žuvo trys Lietuvos alpinistai. Šiurpus įvykis sukrėtė jauną berniuką ir šis jausdamas pagarbą ir pareigą žuvusiems atminti pagal savo jėgas sukūrė pirmąsias savo eiles. Mamos paklausė tik tiek: „Kaip žydi putinai? Ar raudonai žydi?“. Tada pirmosios eilės išvydo dienos šviesą:

           „...Ir sniege blizga kraujo trys lašai,
                Kaip kartais žydi putinai.“

Tuo pačiu metu Arvydas pradėjo domėtis teatru, todėl, kad tiek tėtis, tiek mama nuolatos sukosi pastarojo pasauly. Mama nusivedė kartą Arvydą į Vilniuje gastroliavusio S. Obrazcovo lėlių teatro spektaklį ir to pakako. Po jo Arvydas nubėgo į biblioteką ir susirado knygą „Пионерский театр“  ir pats parašė scenarijų pagal N.Nosovo kūrinį „Nežiniukas saulės mieste“. Vėliau viskas rutuliojosi gan smagiai, pasakojo mama, „Arvydas nulipdė lėles, pasidarė scenos dėžę, dekoracijas, o aš tik turėjau sukviesti vaikus ir paskleisti žinią, kad mūsų kambaryje gyvena gyvi žmogeliukai.“ (žr. Dalia Babiliūtė „Ambraso gyvenimas ir kūryba“1986, Vilnius, p.13) Sesuo prisimena, kad nors ir daugelis iš susirinkusiųjų buvo brolio vienmečiai, bet visi jie „O stebukle! – patikėjo, kad velniukai gyvi“. Vėliau režisierius Vitalijus Gruodis sumanė parodyti Arvydo teatriuką per televiziją laidoje vaikams „Kaip pasidaryti namuose teatrą“. Nors berniukas pirmą kartą stovėjo prieš kamerą – jautėsi ir elgėsi visiškai laisvai. Tikriausiai šeimos kraujyje tekanti aktoriaus drąsa daro savo.  Ilgai visa tai nesitęsė, tik iki trečio pasirodymo, kuris irgi, deja, nebuvo baigtas.

Tačiau tuo Arvydo meilė teatrui nesibaigė, tik dar labiau sustiprėjo. Su mama nepraleisdavo nei vieno spektaklio, rodomo Vilniaus mieste. Teturėdamas 11 metų nuėjo į „Faustą“ ir su šalia esančiais studentais ir vyresniais po pasirodymo drąsiai diskutavo apie matytą operą. Jei spektaklio nesuprasdavo dėl kalbos barjerų – domėdavosi intonacijomis, mimikomis, judesiais, scenarijaus ypatumais. Mama prisiminimuose rašo, kad Arvydas net miegodavo apsikabinęs K.Stanislovskio „Aktoriaus saviruoša“.

1965 m. įstojo į Dailės institutą, tapybos katedrą, freskos-mozaikos studiją. Jis sakydavo, kad „menininkas negali būti vien tapytojas ar grafikas – turi bendrauti ir su poetais, rašytojais, kompozitoriais, aktoriais“, turi būti visapusiškas. Arvydas visąlaik buvo kultūros žmogus. Iš šalies nerūpestingas, galgi šiek tiek bohemiškas, tačiau artimieji žinojo, kas darėsi jo sieloje ir kokia ji lyriška, nuoširdžiai mylinti žmones ir patį gyvenimą. Jis turėjo nepakartojamą bendravimo talentą. Rasdavo bendrą kalbą su visais. Žmona Vita Svilaitė (Arvydas Ambrasas IV kurse vedė) prisimena, kaip kartą, praktikos metu, kaimo šokiuose vietiniai išsivedė Arvydą „sutvarkyti reikalų“, mat jiems nepatiko ilgakasis miestietis. Draugai supratę, kad laukia kažkas negero išbėgo Arvydui pagelbėti, tačiau lauke rado šiuos ramiai besišnekučiuojančius ir sėdinčius po obelimi. Štai koks buvo Arvydas.  

Aišku, net ir Dailės instituto erdvėje Arvydas sugebėjo rasti nišą, kur patalpinti teatrą. Jis pradininkas koridoriaus teatro. Tai buvo absurdo teatras, studentiškas teatras, bet aktyvus ir keičiantis. Todėl laikui, bėgant, diskusijos apie meną, pasirinkimo laisvę, klestintį miesčioniškumą – dažniau ir dažniau pasiekdavo vadovybes ausis, ji išsigando, ir pradėjo spaudimą.

Kaip tapytojas, pasak mokslo draugų, Arvydas subrendo anksti. Tapydavo keliomis spalvomis, lakoniškai, turėjo puikią spalvinę klausą. Laisvu metu kurdavo susikaupęs, rimtai apmąstydavo pasirinktą temą, komponuodavo atidžiai. Pirma buvo susižavėjęs prancūzų kubistų loginiu matymu ( įtaką darė F.Leger) Vėliau jį patraukė gotikos menas, ne tiek savo religingumu, kiek dvasiniu gyliu. Pasak A. Dovydėno, studentai juokaudavo, kad pasaulyje yra tik keturi garsūs menininkai: Ležas, Brakas, Picase ir Ambrase. Arvydo kursiniai darbai buvo įdomūs. Kiti „nukankindavo“ savo piešinius, o jo būdavo „švieži“.

Arvydas Ambrasas mirė jaunas (27 metų, 1970 m. spalio 14 d.), nuo leukemijos. Mirė vos tik pradėjęs žengti savarankiškus žingsnius kūryboje, su ateities planais, su trykštančiomis vizijomis, su nepaliaujamai besidžiaugiančia širdimi, atvira kiekvienam ir visada. Tačiau jis liko savo eilėse, savo pjesėse, artimųjų širdyse ir ne tik...





Gimė: 1947-11-03
Mirė: 1970-10-14
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą