http://rasyk.lt lt kitoks.lt Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

- Marta... Kol dar ne vėlu... Ar tikrai to nori? -nervingu balsu paklausė Julius.
- Jau sakiau. Aš apsisprendžiau. Nebeklausk manęs to daugiau, -lakoniškai nukirto Marta ir ėmė raustis rankinėje. Ji ištraukė kiek aplamdytą nedidelę knygelę kietu viršeliu ir įbruko ją į rankas Juliui. Šis jos neatvertęs atsiduso:
- Bus sunku pradėti gyvenimą  iš naujo, mieloji.
- Viskas bus gerai, aš tikiu mumis abiem, - ryžtingai tarė Marta. -Tavo mirtis bus naujo gyvenimo pradžia.
Julius be žodžių suėmė Martos delną ir smarkiai jį sugniaužė. Ji pažvelgė į jį drąsiomis akimis, ištraukė delną jam iš rankos ir išėjo.
-Myliu tave! -jai įkandin šūktelėjo Julius.

Kostas pažvelgė į veidrodį. Akys buvo paraudusios, aplink jas susimetusios nuovargio ir po truputį ryškėjančios amžiaus raukšlelės. Plaukai sulipę nuo prakaito. Jis kruopščiai nusiplovė rankas ir žvilgtelėjo į laikrodį. Artėjo ketvirta valanda ryto. Kostas nusivilko gydytojo chalatą, apsirengė įprastiniais drabužiais ir užrakino savo kabinetą. Koridorius buvo tuščias, kur ne kur girdėjosi pavieniai jo kolegų balsai ir žingsniai. Operacija baigėsi nesėkmingai. Ligoninėje mirė dar viena pacientė. Tiesa, dėl jos gyvybės Kostas bei kiti chirurgai galėjo pakovoti. Bet niekas nenorėjo to daryti. Už mirusiosios organus jiems jau buvo pažadėta įspūdinga suma. Kostas išėjo į ligoninės kiemą. Švelnus ir drėgnas spalio nakties oras lipte lipo jam prie veido, gulė ant akių vokų. Staiga vyras stabtelėjo. Netoli savo automobilio išvydo žmogaus siluetą. Naktis buvo labai tamsi ir Kostas neįstengė įžiūrėti, vyras tai buvo ar moteris. Tik priėjęs kiek arčiau jis suprato: prie jo automobilio lūkuriavo dailiai pasipuošusi dama.
- Atleiskite, bet jūs trukdote man išvažiuoti, - mechanišku balsu tarė Kostas.
Moteris pakėlė akis. Jos veidą apšvietė blausi gatvės žibinto šviesa. Skruostais sruvo ašaros.
- Atleiskite, aš... - pradėjo nepažįstamoji, bet kažkaip keistai užsikirto taip ir nebaigusi sakinio. Tačiau nuo automobilio ji kažkodėl nesitraukė.
- Gal galėčiau jums kuo padėti? – nieko daugiau nesugalvojęs pasiteiravo Kostas.
Nepažįstamoji vėl pažvelgė į jį. Jos akys buvo pilnos ne tik ašarų. Jose atsispindėjo kažkas dar. Kažkas, kas privertė Kostą kiek sutrikti ir kartu susidomėti šia moterimi.
- Gal jus parvežti namo? Toks metas, o jūs... na, turiu omeny, jauna moteris vaikšto viena naktį... Taip nesaugu, leiskit man jums padėti, - Kostui žodžiai pinte pynėsi, nors vyriškis šiaip jau pasižymėjo tiek iškalba, tiek gražbyliavimu.
- Aš neturiu namų, - kažkaip abejingai atsakė sutiktoji.
Kostas dar labiau sutriko. Tokio jausmo, koks jį dabar užplūdo, jis jau seniai nejuto. O gal ir apskritai niekada nepatyrė. Kažkas sumišo Kosto širdyje. Kažkokie šilti jausmai, kurių jis krūtinėje paprastai nesinešiodavo.
- Na, jei leistumėte man kaip nors... - mėgino taisyti padėtį Kostas, bet nepažįstamoji, pažvelgusį į jį mąsliu, ašarotu žvilgsniu, jį nutraukė:
- Važiuojam iš čia.
Kostas nieko netaręs atidarė mašinos dureles.  Moteris įlipo vidun. Vyras pasuko Zujūnų pusėn- ten buvo jo namai.

Riedėdamas tuščiu keliu Kostas apie nepažįstamąją sužinojo nedaug. Tik tiek, jog jos vardas  Beata ir ji tenorinti viską pamiršti. Panašu, kad Kostui to pakako. Vien jos buvimas šalia jam teikė kažkokios energijos, o kartais po šviesiais plaukais pasislėpdavęs kiek vyriškų bruožų jos veidas teikė visai šitai sumaiščiai kažkokios magijos. „O jei tai, ką dabar jaučiu yra meilė? “- dingtelėjo Kostui. Per trisdešimt šešerius savo gyvenimo metus jis nė karto nebuvo įsimylėjęs. Visos jo turėtos moterys tebuvo blankus prisiminimas. Nė vienos iš jų jis nesiilgėjo. O Beata... Ji buvo kažkas kita. Nors jis jos visiškai nepažinojo, juto jai pagarbą, pareigą ja pasirūpinti.
Tą naktį Beata nakvojo Kosto namuose. Jis nuėjo miegoti į pirmą aukštą, viešnią palikęs ilsėtis antrajame. Jis ne tik nedrįso prie jos prisiliesti, ką paprastai darydavo namo parsivedęs moterį, bet dar ir juto kažkokią protu nesuvokiamą pareigą nesiveržti į jos erdvę. Leisti jai būti vienai su savo mintimis, o pačiam tapti tarsi angelu sargu, budinčiu kitame aukšte, bet kartu ir esančiu visiškai toli nuo jos.
Likusią nakties dalį Kostas nemiegojo. Nors kitą dieną jam nereikėjo į darbą, jis juto, jog nebeužmigs. Anksti ryte, vos pradėjus švisti, atsikėlė ir palindo po dušu. Pažvelgė į veidrodį. Nors naktis ir buvo bemiegė, mintys apie Beatą tarsi atgaivino jo veidą. „O gal tai meilė? “ – vėl dingtelėjo Kostui. Jis nuėjo į virtuvę, paruošė pusryčius ir atsisėdo svetainėje. Laukė, kol ji nubus. Moteris atsikėlė po gerų dviejų valandų, buvo jau vėlyvas rytas.
      - Beata, jei tu nieko prieš... Šiandien man laisva diena ir... Gal važiuojam kur nors? - vėl žodžių nerado Kostas.
Moteris nusišypsojo. Jos šypsena buvo miela, bet kartu ir kažkokia paslaptinga.
- Gerai. Gal į Trakus? Dabar toks gražus metas... Medžiai kaip gintariniai, - svajingai tarė Beata.
Kostas negalėjo atsistebėti jos mistišku žavesiu. Vakar jis regėjo palaužtą, lengvai pažeidžiamą, trapią būtybę. Dabar priešais jį sėdėjo energinga, gyventi pasiryžusi moteris. Vienintelis dalykas, siejęs ją su vakarykšte dieną, buvo nuo ašarų kiek paraudusios akys.
- Tai lekiam! - kažkaip paaugliškai sušuko Kostas.
Beata nusišypsojo, jiedu nuriedėjo Trakų link. Visą kelią ji šnekėjo apie dienos grožį, apie žiemoti neišskridusias gulbes, apie tai, jog labai seniai nebuvo Trakuose, o Kostas gertė gėrė kiekvieną jos žodį. Diena iš tiesų buvo labai graži. Kostas su Beata Trakuose praleido nemažai laiko. Vakarop jie nutarė išgerti vyno. Tai buvo grynai Beatos užgaida. Ji patikino išgersianti tik taurelę ir saugiai parvešianti juodu atgal į Zujūnus. Kostas sutiko. Vyną jiedu gėrė ežero pakrantėje, lyg nuo tėvų pasislėpę paaugliai. Buvo jau tamsu. Kostas nežinojo, kiek jiedu taip kartu prabuvo. Nežinojo, apie ką jiedu kalbėjosi. Nieko nežinojo, išskyrus tai, jog Beata – naujas jo gyvenimo etapas. Galiausiai Kostas pasijuto girtas. Galva svaigo ir jis, kiek prilaikomas Beatos, nusverdėjo link automobilio.
- Beata... Tu... pakeitei mano gyvenimą... - nerišliai sumurmėjo Kostas.
Ji jam nusišypsojo kažkaip keistai, nežemiškai:
- Galbūt. Galbūt jį pakeičiau negrįžtamai.
Moteris atsisėdo už vairo. Mašina pajudėjo. Kostui ėmė merktis akys, už vairo sėdinti Beata plaukė jo akyse nelyginant banga.
- Gal nori atsilenkti sėdynę? - pasiteiravo ji.
- Pats atsilenksiu, - besipinančiu liežuviu suburbuliavo Kostas ir užmigo.

Beata įkišo ranką į palto kišenę. Juliaus duoti raktai nuo vasarnamio tebebuvo joje. Vakar Juliui pavyko kirsti Lenkijos sieną su Luko Šleževičiaus dokumentais. Beata prisiminė, su kokiu palengvėjimu ji perskaitė nuo jo gautą žinutę: “Viskas gerai“. O jeigu jis vis dėlto įkliuvo? Jei jį susekė kur nors kitur?  Ne, pasas buvo pernelyg gerai padirbtas. To negalėjo įvykti. Dar vieno brangaus žmogaus netektis Beatai būtų buvęs pernelyg stiprus smūgis. Ji nuvijo šalin nemalonias mintis. „Šiąnakt nebeliks padaro, nužudžiusio mano seserį. Šiąnakt aš pakeisiu tavo likimą, Kostai. Kaip ir tu pakeitei manąjį, tyčia leidęs Sandrai  mirti ant operacinės stalo. O vėliau, apsimesdamas, jog apgailestauji, mano motinai siūlei paaukoti jos organus ir taip neva išgelbėti gyvybę kitam žmogui. Įdomu, kiek pinigų būtum už juos gavęs, jei ji būtų sutikusi“, - mąstė Beata. Ji prisiminė motiną. Nenusakomas sielvartas dėl Sandros mirties ją pražudė. Beata matė, kaip mama ėmė nykti. Pirma dienomis, vėliau ir valandomis. Mirė praėjus kiek mažiau nei trims mėnesiams po dukters netekties. Tai jis, Kostas, viską atėmė iš Beatos.
Kostas nubudo smelkiamas šalčio. Jo rūbai buvo šlapi, aplinkui dvokė benzinu. Buvo tamsu, nors į akį durk. Skaudėjo rankas bei kojas, jos buvo suveržtos virvėmis. Visas buvęs Kosto girtumas išgaravo: jį pakeitė baimė ir desperatiškas jo paties riksmas:
-      Padėkit! Kas nors! Gelbėkit!
Viršuje atsidarė durys, Kostui į veidą pliūptelėjo šviesa. Vyras pamatė, jog buvo įkalintas rūsyje. Jis žioptelėjo iš nuostabos ir siaubo. Žiebtuvėlis nuskriejo laiptais žemyn. Tvokstelėjo liepsna, pasigirdo klyksmas.
Kosto automobilis liepsnojo. Marta bėgo miško link. Prieš akis jai išniro paklaikęs Kosto veidas, kurio vaizdą vis nustelbdavo Sandros akys.
Beliko tik susirasti Julių.

]]> Thu, 14 Oct 2010 09:26:06 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/179586.html http://rasyk.lt/kuriniai/179586.html   Tolumoje kažkas blyksteli. Vėl. Ir vėl. Menkutė raudonai oranžinė liepsnelė. Cigaretė. Oho, vadinasi, per šias kelias valandas pamačiau šį tą daugiau, nei kelio ženklus. Kelio pakraščiu šlubčioja žmogus. Sustabdau automobilį. Suprask, pademonstruosiu savo gerumą ir eisiu paklausti žmogystos, ar galiu kuo padėti. (Dariuk, žinau, kad dabar galimas mano poelgio pasekmes sukonkretintum iki skilties, skirtos žmogžudystėms, prievartavimams ir plėšimams). Na taip. Brolelis tikrai būtų teisus. Bet į automobilį aš negrįšiu. Tik ne dabar. Tik ne spalį. Nedrąsiai prieinu prie žmogaus. Jis sustoja. Vyriškio dešinysis batas atsiklijavęs. Tai akivaizdi jo šlubavimo priežastis. Kvaiša. Ir ką man dabar jam sakyti? O žmogelis stovi ir teberūko. Jo džinsai purvini. Kadangi tamsu, nieko negaliu pasakyti apie odinę (bent jau panašu, kad odinę) jo striukę. Vyriškis tyli.
- M... Jūs... kažko ieškot? – paklausiu aš. Klausimas nuskamba mažų mažiausiai bukai. Nepažįstamasis surūko cigaretę, ant žemės numeta nuorūką ir ją sumindo.
- Ieškau.
Stoviu ir laukiu, ką jis pasakys toliau. Bet žmogus išsiima naują brangių cigarečių pakelį, vieną prisidega ir rūko toliau. Šaunus pašnekovas. Jam prisideginėjant (beje, brangiu žiebtuvėliu) turiu galimybę išvysti nepažįstamojo veidą. Tai kokių 35 -40 metų vyriškis. O gal tokio amžiaus tik atrodo. Veidas apšepęs, plaukai susivėlę. Jokių sumušimų ant veido ar kažko panašaus nematyti. Kiek spėju pastebėti iš jo odinio (vis dėlto, odinio) švarko išlindę marškiniai irgi purvini. Jei vyro rūbai būtų švarūs, galėtum drąsiai jį palaikyti net pasiturinčiu žmogumi. Nee... Jis tikrai ne valkata. Girtas? Irgi nepanašu...
- Ko... ieškot? – bandau tęsti pokalbį (liežuvis neapsiverčia šitos situacijos pavadinti pokalbiu). Nors klajoklis stovi priešais mane, žiūri jis kažkur tolyn. Lyg manęs čia išvis nebūtų.
- Kelio, - atsako nepažįstamasis. Vos susilaikau neprunkštelėjus. Man pasidaro baisiai juokinga.  Žagteliu. Visada taip. Kai tik bandau nuslėpti savo begalinį norą juoktis, imu žagstėti. Visai kaip dabar. Galėjau nusijuokti jam į veidą, juk kas jis man? Keistuolis, naktimis ieškantis kelio ir rūkantis vieną cigaretę po kitos. Tačiau to nenorėjau. Nesigirsiu, bet išauklėta buvau gerai.
- Kelio? – nežinia kam perklausiu. Jokio atsakymo. Kaip ir prieš penkias minutes surūkyta cigaretė sutrypiama (sveikuoju batu), o vietoje jos pridegama kita.
- Juk kelias čia tik vienas! – neva bandau padėti jam susigaudyti aš, - Kaip galima jo ieškoti?
Vyras pažiūri į mane taip, lyg ne jis, o aš slankiočiau tokiu metu rajonų keliais ir ieškočiau KELIO. Gal jis narkomanas? Dar dingsteli man. Keistasis mano pašnekovas (oj, argi galima jį taip pavadinti?) praeina pro mane lyg pro stulpą ir nukibilkščiuoja tolyn. Akimirką pastoviu ir grįžtu į automobilį. Nuvažiuoju tolyn. Sunku susigaudyti. Sunku rasti ir kelią. Ypač, jei jis nematerialus ir nusitiesęs žmogaus sieloje. ]]> Thu, 25 Feb 2010 17:55:08 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/169041.html http://rasyk.lt/kuriniai/169041.html Taigi, kaip ir žinote, esu fotografas. Mane, kaip ir reikėjo tikėtis, anksčiau ar vėliau juk turėjo pakviesti į pokalbių šou „Toks, koks esu“. Kodėl? Na, juk ten dalyvauja dauguma taip vadininamų garsenybių, kurių kiekvieną ištartą žodį skystapročiai televizijos žiūrovai gerte geria. Atleiskite, ir vėl pavartojau netinkamą žodį. Tikriausiai, ir pats būsite vienas iš tų žmogelių, kurie kiekvieną darbo dieną skuba grįžti namo ir pamatyti vieną iš tų beviltiškų interviu. Na, bet nenuklyskime nuo temos. Taigi, mane pakvietė į laidą „Toks, koks esu“. Į filmavimą atvykau sutartu laiku, likus dviems valandoms iki tiesioginio eterio pradžios. Šiaip jau tikėjausi, jog visą tą laiką būsiu pudruojamas ir iš normalaus žmogėno virsiu į berniuką – saldainuką. Tačiau pokalbių laidų vedėja šviesesniais už odą plaukais ir budinčia dirbtine šypsena mane nusitempė pas kitus laidos kūrėjus, įbruko man į rankas popiergalį ir greitakalbe ėmė malti visą laidos scenarijų. Ji paklaus to, aš atsakysiu aną, ji nusijuoks, kartu ims kratytis ir žiūrovai ir panašiai. Aš, tiesą sakant, mėginau paprotestuoti prieš tokią nevykusią laidos eigą, bet mano nuomonė tai kretinų šutvei nelabai terūpėjo. Taip, taip, gerb. pareigūne, iš Jūsų minos suprantu, jog ir vėl šneku kaip viską ironizuojantis mulkis. Atsiprašau. Taigi, kaip ir reikėjo tikėtis, po mėgėjiškai ir neprofesionaliai režisuojamo šou aptarimo mane ėmė grimuoti. Tada visa kūrybinė grupė ir aš gėrėm kažkokį bjaurų viskį. Netrukus prasidėjo ir tiesioginis eteris. Vedėja cypsinčiu balseliu ėmė pypsėti įžanginį laidos tekstą. Tas jos balso tembras mane veikė kur kas blogiau nei džeržgianti, mano kaimynų dieną naktį leidžiama muzika. Atleiskite, gerb. pareigūne, puikiai žinau, jog nukrypstu nuo šios apklausos temos. Taigi, pirmas kvailos blondinės įvaizdį sukūrusios vedėjos klausimas buvo apie tai, kodėl nutariau fotografuoti garsenybes. Atsakiau, jog mėgstu ryškinti ir žiūrėti į nepavykusias nuotraukas, kuriose įžymūs žmonės atrodo nefotogeniški, negražūs, apgailėtini ir juokingi. Šis mano atsakymas buvo ne pagal scenarijų, bet, kadangi viskas vyko tiesioginio eterio metu, iškirpti jo laidos kūrėjai nespėjo. Samdyti žiūrovai ėmė leisti garsus, primenančius primityvių beždžionių bandą. A, taip, gerb. pareigūne, kalbėsiu Jums suprantama kalba: žiūrovai juokėsi. Šokoladinė vedėja išspaudė šypseną. Kitas jos klausimas buvo apie tai, ką aš jaučiu žiūrėdamas į garsenybių nuotraukas, kurias pats padarau. Pagal scenarijų aš turėjau sakyti, jog susižavėjimą, tačiau, laidos kūrybinės grupės pasibjaurėjimui, atsakiau, jog „žvaigždės“ tėra prekės ir man jų gaila. Už kadro buvę prodiuseriai ėmė siusti, blondinė ir toliau mėgino šypsotis, o beždžionės iš juoko ėmė šurmuoliuoti dar labiau. Žiūrovai, gerb. pareigūne, žiūrovai. Taigi, man dalyvauti pokalbių šou „Toks, koks esu“ pasidarė smagu, todėl, bijodamas, jog tieisoginis eteris bus nutrauktas, į kelis klausimus atsakiau taip, kaip tai turėjo būti padaryta pagal scenarijų. Laidos kūrybinės grupės nuotaika kilo, o manoji – sparčiai gedo. Atėjo metas reklaminiam intarpui. Visa kūrybinė grupė  dėbčiojo į mane taip, lyg tiesioginio eterio metu būčiau prišlapinęs ant grindų. Visi ir vėl lakė viskį. Įpylė ir man. Šlykštus gėralas, Skonis toks... gerai, gerai, gerb. pareigūne, vėl nukrypau nuo temos. Taigi, nedidelė pertraukėlė baigėsi, o tas cirką primenantis interviu tęsėsi. Vedėja vis vadino mane Vilhelmu, šlykščiai išpypsėdama skiemenį „el“, todėl pasakiau, jog vadintų mane Viliu. Dar pridūriau, jog taip bus geriau, nes pilnas mano vardas šiai banaliai laidai per solidus. Makakos, tai yra, žiūrovai, visiškai pasiuto, blondinė ir toliau desperatiškai šypsojosi, na, o prodiuseriai, ko gero, tarėsi, kur ir kokiais būdais mane linčiuos po filmavimo. Ne, ne, gerb. pareigūne, tai ne kaltinimai, o, viso labo, spėjimai. Taigi, aš ėmiau tieisog šėlti. Porą klausimų ir vėl atskakiau gana padoriai. Tada paprašiau vedėjos, kad duotų man atsigerti. Patarnaujančiam vaikėzui atnešus vandens, aš pasiteiravau, ar negalėčiau dar gauti to benzinu dvokiančio viskio, kurį visą kūrybinė grupė maukia prieš filmavimą, jo metu, ko gero, ir po filmavimo. Operatoriai ir prodiuseriai tarpusavyje ėmė makaluoti rankomis, turbūt, norėdami nutraukti laidą, tiksliau, marazmą. Blondinė išraudo, bet ir toliau šypsojosi, o makakų leidžiami garsai ėmė mušti decibelinius rekordus. Kadangi sumišusi vedėja tylėjo ir nieko manęs neklausė, aš pats jos pasiteiravau, kam jie režisuoja laidą, jei jos pavadinimas „Toks, koks esu“. Tada susikėliau kojas ant stalo, prasisegiau marškinius ir išsiviepiau, juk toks mano elgesys puikiai atspindėjo pokalbių šou pavadinimą.  Prie manęs kaip į uodegą ikirptas prilėkė prodiuseris ir užsimojo man tvoti, bet, kadangi buvau kiek apsukresnis, tvojau jam pirmas. Tada Jums mane perdavė rotveilerius primenantys apsauginiai. Na, visa kita, gerb. pareigūne, Jūs lyg ir žinote.
Policininkas nieko nenutuokiančia bulvės pavidalo marmūze žiūrėjo taip, lyg svarstytų, ar manęs nevertėtų perduoti psichiatrams. Tada į kabineto duris pasibeldė kažkoks nupiepėlis ir pasakė, jog už mane sumokėtas užstatas ir galiu keliauti sau. Laukdamas pritarimo pažiūrėjau į bulvinuką, bet tas tik linktelėjo su nugara suaugusia galva. Įdomu, kas tas žmogėnas, kuris pasirūpino, jog mane paliestų? Nors jau numaniau. Koridoriuj stypsojo senas (ar geras, tiesą sakant, dar svarsčiau) draugas Ričardas. Depresuotas tipelis. Juokdavosi tik tada, kai būdamas su juo ką nors apdrabstydavau purvais. Nors, „juokdavosi“ – pernelyg švelnus žodis. Kretėdavo garsiau, nei visos tos primityvios makakos studijoje kartu sudėjus. Dabar gi jis stovėjo kreivokai išsiviepęs iki ausų, nenormaliai dideliais vyzdžiais ir susivėlusiu kaltūnu ant galvos. Šiaip jau norėjau vožtelėti ir Ričardui, nes tas apspangėlis mane prisimena tik tuomet, kai, jo nuomone, iškrečiu ką nors „smagaus“. Šiuo atveju ir vėl buvo tas pats, na bet ką padarysi. Ričardas buvo toks, koks yra. Šyptelėjau jam ir musu nukretėjome aptarti šio incidento į aludę. ]]> Wed, 3 Feb 2010 17:24:01 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/167823.html http://rasyk.lt/kuriniai/167823.html