http://rasyk.lt lt kitoks.lt Taip tyliai lyg pati naktis.
Tik kai išaušo naujas rytas -
Liko posmas dar neužrašytas.

Taip numirė mintis, prakiurdžius pilką tylą,
Kaip saulės spindulys praskrodęs debesis tamsius.
Bet vėl sapnai pražys ir užaugins vaisius,
Kai vėl prapliups žvaigždžių lietus. ]]> Fri, 11 Jan 2013 01:46:56 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/204086.html http://rasyk.lt/kuriniai/204086.html Ieškant šviesos plyšelio, savo minčių platybėse, kuris išvestų iš amžino klaidžiojimo po nežinomybės visatą, radau duris, kurias atvėrus supratau, kad aptikau ne tai ko ieškojau, o tai ko iš tiesų troškau.
Visų laukuose auga tie patys kviečiai, tačiau neegzistuoja dvi identiškos varpos. Vis dėlto, net ir jei jos visos skirtingos, tai net ir ieškant to paties  pilno grūdo kviečio varpoj, kiekvienam jis bus kitoks.
Nenorėjau išeiti ir aš ir savo saulės gabalėlio, kurį susikūriau, kuriame užaugau, kuris man suteikė vienokį ar kitokį užtikrintumo jausmą. Tas pyrago, kuriuo mane pavaišino, skonis taip vilioja ir bando prisijaukinti. Sklinda jo kvapas ir viskas atrodo taip arti. O kai supranti, kad tas pyragas ne tavo, jog kažkas kitas jo tikrasis savininkas, troškimas darosi dar stipresnis. Ir jau nebematai kitų kelių, nes kvapas tave įtraukė.
Lyg dangui prakiurus, iš mažų skylučių debesy, srovelė po srovelės, nenutraukiamai ir be garso teka vanduo. Grauždamas sienas ir lubas ir viską kas jam bando pakišti koją, jis niekad nesustoja, net ir tada, kai viskas, rodos, baigiasi - ciklas niekad nesustoja. Kaip pavasarį keičia vasara, taip keičiasi ir vanduo, jis visad kitoks ir visad teka skirtingai. Kartais putodamas lyg jūra - taip išplaudamas daug akmenų iš širdies, o kartais lyg rami upė, teka savo vaga.
Įsiklausyk į srovenimą, į ošimą, į tą nenumaldomai tekantį gyvenimą. O kai pagaliau suprasi ką girdi, tik tada galėsi eiti tuo keliu, kurį buvau pamiršus ir aš vien dėl svetimos, įsivaizduojamos pilnatvės. ]]> Tue, 6 Nov 2012 23:58:14 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/202215.html http://rasyk.lt/kuriniai/202215.html Taip kaip surakinai rankas,
Jog negalėčiau apkabint tavęs.

Nors akys mano laisvos,
Net verkti negalių,
Tik ilgesingai žvelgt į tolį.

Nes viskas, ką matau - 
Tai tik tuštuma,
Tu užtrenkei vartus.

Viskam ateina pabaiga
Ir rankos surakintos išsiskyrė.
Tu ten, aš čia.

Bet kai užklupus tamsai
Paskęstu sapnuose aš vėl girdžiu,
Kaip tu kalbini mane. ]]> Sat, 15 Sep 2012 21:48:39 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/200744.html http://rasyk.lt/kuriniai/200744.html Žiūriu į stiklą, pasilenkiu žemyn tada aukštyn taip vėl ir vėl nužvelgdama baltą kambarį.
Tamsa atspindi realybę. Ji sugeria tolimus garsus, sustabdo besisukantį pasaulį ir tada matai nykstančias šviesas. Žaižaruojančios liepsnelės užgesta, viena po kitos gesta ir gesta vis gesta.
Sustingo blakstienos nebeliko nei sapnų nei svajonių, tik tiesa. Sūpuodama tave ant rankų žinau, kad kad mano kojos jau nebesiekia žemės. Paleidžiu tave į tamsą, bet nebijok - greit išauš ir gims diena, o su ja tamsą pakeis šviesa ir galėsi pradėsi viską iš naujo. Prasidės naujos svajonės ir nauji sapnai, kuriuose aš lankysiu tave, kad neliktum viena tamsoje. Atleisk, kad palieku tave. ]]> Mon, 30 Jan 2012 16:06:46 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/194674.html http://rasyk.lt/kuriniai/194674.html Kad žiema niekada nesibaigtų,
Aprenkim šaltį ir lai neša jį vėjas
savo rankom.
Ir džiaugsis našlaitės ir kelsis
Iš miego sugrįš vėl žvaigždėtas
Rudenio apsiaustas.
Nemirštančios pasakos apie karalaites
Burtais galingais išsklaidys kerus -
Išlaisvins laumių pagrobtus vaikus:
Birželį, Gegužę ir Liepą. ]]> Tue, 15 Nov 2011 23:27:15 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/192603.html http://rasyk.lt/kuriniai/192603.html Tai vienintelis realus gyvenimas.
Prisimerkus ieškau gėrio savyje,
Bet nerandu žodžių - tai tik veblenimas.

Teisybė - tai melas skirtingų porų batais,
Kaip advokatas giną nebylį aklas.
Tai teisybė ir realybė. Laiko ratais
Rieda į amžinybę girgždantis krumpliaratis.

Raudona lemputė ugnies žaroje -
Tai vienintelis realus gyvenimas.
Štai! Spindi tamsoje... Kas manėt?
O gi nuvaksuotas batas. ]]> Mon, 20 Dec 2010 21:11:36 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/182274.html http://rasyk.lt/kuriniai/182274.html
Lenkiuosi siekdama batų, netvarkingai išmėtytų po visą persirengimo kambariuką. Trūko vandentiekio vamzdis. Prisilietus prie sienos ant pirštų pagalvėlių pajauti gličią drėgmę. Kartą įbridęs į dumblą daugiau nebeišlipsi. Žinoma iškėlęs koją nužingsniuoji toliau ir taip lyg katinas nusipurtai letenėlę, tačiau į batus persisunkęs purvas pulsuoja lyg žemės širdis, o kai kiek krypteli gyvenimo plokštės, krenti atgal į pelkę ir pamiršti, kaip praeitą kartą iš jo išbridai.

Vanduo renkasi ant grindų. Persirenginėdama girdžiu tyžtančius purvo pėdsakus vandenyje. Jie plinta kaip lietaus lašas ant lango stiklo, slysdamas lygiu paviršiumi.

Grioviais išvagotas kūnas, tai tik pradžia. Lengviau viskuo tikėti ir pasinerti į lengvą beprotybę, kur šuoliuoji salelėmis, o jos kviečia tave vardu. Ten sutinki vyturį, pirmą sniegą, o gimtadienį šventi kas valandą, bet greit pabosta.

  - Gyvenimo moralas - prilipęs prie lango matysi gražiausius pasaulio vaizdus ir jausmų išraiškas, o išėjęs ant tilto ir nušokęs nuo jo pajusi, ką jaučia paukštiai, skraidantys padangėse.

  - Jei galvoje turi angelus, tai aš netikiu jais.

- Angelai ne paukščiai, tai fantastinės būtybės.

- Tačiau ir jie moka skraidyti.

- Skraidyti? Galbūt, tačiau niekad nebus paukščiais, o aš galėčiau juo tapti.

- Ir kaip tu tai įsivaizduoji?

- Krisdama į plunksnų baltumo patalus, giedočiau naujam pavasariai po sunkios žiemos ir pakilčiau taip aukštai, kaip tik paukščiai gali.

Gera gulint po medžiu sapnuoti saulę, bet  ji pasieks tave ir nudegins. Kada nors. ]]> Mon, 3 May 2010 21:57:28 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/172412.html http://rasyk.lt/kuriniai/172412.html Laukimas užmušė nuvargusį laiką.
Tuščia iš nutilus mėnulio delčia.
Liko baimė pagimdžiusi vaiką
Ir perskrodė žvilgsnį meduota ranka.

Nėr išėjimo ir siūlo slidaus...
Blakstienos nebijo ledinio lietaus.
Varpeliai nutilo, nutilo žaislai,
Sulūžo medinio arkliuko sparnai.

]]> Sat, 30 Jan 2010 20:13:14 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/167576.html http://rasyk.lt/kuriniai/167576.html Šaltis nenusakomas. Įlįsdamas net pro oro izoliacinę plėvelę, taip mano tėvukas vadina pėdkelnes, jis graužia kiekvieną pasišiaušusį plaukelį. Už kūrybiškumą tėtis tikrai gautų dešimt balų, tačiau kai reikia gero patarimo, jis niekad nebūna šalia.

Mes su draugais šildėmės brendžiu kvepiančia, karšta kava. Mašinos ūžė, gaudė varikliai, žinoma, taip, kaip gali kriokti aštuoniasdešimt šeštųjų wolksvagen golf. „Bulių kautynės“ ant ledo yra viena kasmetinių pramogų žiemą. Buvo manyta, jog šiais metais lenktynių surengti nepavyks dėl lėšų trūkumo, tačiau visų džiaugsmui dabar stoviu kilometrinėje eilėje prie „būdelės“, nes lėšų trūkumas buvo padengtas tuoletų statymo išlaidomis. Dviems tūkstančiams žmonių buvo pastatytas vienas vienintelis tualetas.

Smegenis pradėjo spausti srovenančio uželio garsas. Išėjau iš eilės ir nuskubėjau ieškoti išsigelbėjimo kitur. Taip bebindzendama ristele pastebėjau „traukiančią“ būdelę. Priėjus prie durų iš kabinos išlėkė vaikinas. Smūgis buvo pakankamai stiprus. Slystelėjau iš išsitėškiau ant sėdimosios, o vyrukas neatsisukdamas nudūmė. Straktelėjau ant kojų, kai grįžo „signalas“ kur reikia skubėti. Žinoma, tai ne pirmos klasės viešbučio „tupykla“. Būdelė pakelta virš žemės ir pro tą plyšį skverbėsi vėjas, vienos skylės sienose, tačiau pamačius daiktą panašų į klozetą širdis nudžiugo lyg atėjus pavasariui. Išsitraukiau iš kišenės visą pakelį servetėlių ir pradėjau valyti visas rankenėles. Nebuvau švaros fanatikė, tačiau tas vaizdelis, kurį mačiau, nebuvo labai estetiškas. Kai jau baigiau švarinimosi reikalus, išgirdau keistai girgždantį sniegą. Žvilgtelėjau žemyn ir pamačiau ranką!

Ji storais ir negrabiais nuo šalčio pirštais bėginėjo ant apledėjusio cemento. Griebusi rankinę išlėkiau laukan ir užmerkusi iš visų jėgų pradėjau daužyti kas pakliūva. Jis parkito. Tuo metu mano rankinuko turinys išskraidė po sniegą. Kai pirminis išgąstis išsisklaidė, įsižiūrėjau į tą sušalusią būtybę. Kepurė ir  pūkinė striukė, mėlynai dryželiais. Tai jis! Tai vaikinas, pastūmęs mane įeinant!

Išsigandęs mano sumišusio žvilgsnio, jis slysdamas atsistojo ir jau maniau dėl į kojas. Ne! Jis ėmė rinkti mano išsimėčiusius daiktus, traukdamas juos iš sniego. Tas nesuprantamas gestas mane taip nustebino, jog pradėjau kvatoti lyg skruzdžių į kelnęs prisileidusi. Atnešęs visą mantą supylė į rankinę, kuri buvo nudribusi ant pusnies ir tarstelėjo:

- Beprotė...

Su tuo žodžiu mano samonė pabudo.

- Aš beprotė, o tau gal smegenys užšalo, ką darai! Gal tu koks maniakas...  Policiją reikia iškviesti, tikriausiai aš ne pirma tavo žaidimėlius supratau!

Kai siekiau mobilaus, pamačiau, kaip aplenkęs mane jis vėl nudūmė į tualetą. Gal jis nepakaltinamas! Kai jau norėjau eiti jį iškoneveikti, vaikinas nėrė pro mane ir dingo minioje.

Grįžusi į mašiną pradėjau draugams pasakoti savo tragiškus potyrius ir jau bebaigdama savo kalbą pastebėjau, jog niekas manęs nesiklauso. Pasijaučiau beviltiškai ir pradėjau mojuoti savo nesupratingiems palydovams.

- Ššš, -sudraudė mane Vygintas, - Tautvydas dabar varo.

Nepažinojau žmogaus tokiu vardu, tačiau supratau, kad tai vienas iš jo šiandien pasirodančių draugų. Nutilau ir pradėjau akimis sekti lekiančių mašinų siluetus.

Buvome toli, todėl negalėjau pasakyti, kuris pirmas kirto starto liniją, bet Tomas ir kiti sušuko:

- Laimėjom, laimėjom!

Išlipom iš mašinos ir visi kartu patraukėm pasveikinti nugalėtojo. Kai priėjome prie pakylos kilo šurmulys. Kažkas labai aršiai aiškinosi santykius. Nugalėtojai turėjo būti apdovanoti iš kart po lenktynių.
- Tautvydas Paliulionis diskvalifikuojamas, - pasigirdo iš minios. Vaikinai puolė klausinėti, grūdosi pro minią, o iš paskos traukėme ir aš su drauge. Pagaliau buvo aiškiai girdėti, kas kalbama:
- ... nes nebuvo laikomasi bendrųjų lenktynių taisyklių. Taigi pirmąją vietą laimi dalyvis antras kirtęs finišo liniją.

- Kodėl?

- Kokias dar bendrąsias.

-Jis juk pirmas atvažiavo.

- Na pavėlavo, bet...

Tame šurmuly nebuvo galima suprasti tikrųjų prižasčių. Kai pasišalinom iš „nusikaltimo vietos“ Tomas pradėjo pasakot, nes buvo arčiausiai įvykių centro:

- Jis pavėlavo į varžybas ir startavo ne su visais, tačiau dar ir aplenkti juos sugebėjo. Jis tualete  mašinos raktelius pametęs buvo...

O dabar aš pamažu pradėjau trauktis atbula... Kai viską papasakojau jie nelabai supyko, tik sakė, kad daugiau nesiveš kvailų mergų į vyrų rungtynes.

Pirmadienį laikraštyje pamatėme šiurpų reginį.

„ Lengvaja važiavę jaunuoliai žuvo vietoje. Ledo važiavime laimėtoji mašina atnešė pražūtį nugalėtojui. „

]]> Fri, 29 Jan 2010 16:40:02 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/167515.html http://rasyk.lt/kuriniai/167515.html
1)  Tai buvo pirmas kartas. Tokio amžio pirmų kartų būna tiek daug, tačiau kiekvienas jų ypatingesnis už kitą. Pirmas žingsnis, pirmas žodis, pirmas jausmas, pirma ašara, pirmasis bučinys. Kristupas pirmąjį šansą gavo taip lengvai, jog tai atrodė, kaip šiaurinė žvaigždė. Iki kol supranti, jog ir už alkį žarnose reikia mokėti, tol valgai, visą snukį išsitrindamas taukais, o tada kaip kiaulę tave paskerdžia pirma pasitaikiusi ranka. Kiekvienas atsiima savo duoklę, o sąlygas pakeičia taip pat staiga, kaip ir sukuria. Jis prieš išvažiuodamas dar kartą peržiūrėjo dovanas ir atvirukus, į kuprinę įsimetė mobilujį ir išdrožė.

2)  Ugnis liepsnomis kaitino ir taip įraudusius skruostus. Akyse treškančios šakos kilo ir leidosi. Skristi norėjosi, o akis graužė dūmai. Suodžiai pūkų patalus pavertė juoda skyle. Laižydami kūnui skirtas gėrybes, lyg vaikai čiulpinukus, svaigo iš gyvenimo troškulio. Kaip vilkai atsigeria iš aukų kraugo išsiskiriančiu skysčiu, kuris jiems lyg gelmių šaltinis, toks tyras ir  saldus, taip ir miško svečiai, pasigardžiuodami draskė išeiginius apdarus, kol trykštančia  tiesos srove apsilaistę atviromis burnomis bandė gaudyti krentančius lašus. Kai dangus prasiveria po kojomis ir debesimis šluostaisi padus, mažos plunsnų atplaišėlės besvorės pakimba ore. Angelams nereikia šiukšliu, velniams užtenka ir savų, pakibę jos, pasaulio šiukšlės, pamažu padvisdamos nuo šaknelėse buvusio kraujo, pūvančios mėsos kvapu traukia snaudžiančius grobuonis.

3)  Ištuštinęs dvi skardinęs neatsispirsi pagundai. Sakytum magnetas, elektros srove traukiantis širdį. Tik dar kartą, nors kartą pajusti kojų padus kutenantį skonį. Klaunams tai ne pramoga, bet jei tai tavo pirmas kartas... Kaip šokinėti su pertrūkusia virvute, niekad, rodos, nepagriūsi, vaikai nebesijuoks iš kraujuojančių žaizdų. Traukinys rieda ir rieda, anglys poškėdamos nežmoniška kaitra varo garo mašiną, viskas pralekia per vieną skundę, lyg atšvaitas, kelyje einančio žmogaus. O riksmas, pasibaigę bėgiai. Tas palaidas šokdynės galas, apsivijo kojas ir kritai kniūpsčiomis žemyn, nebematydamas veido dengiančio asfalto.

Laužo šviesa ir švenčianti kompanija pradingo vakaro spindesyje. Delnais apglėbęs gyvenima, Naujų Metų naktį liko dar vienas delno antspaudas ant kamieno. Medis nuplėšė vieną gyvenimą ir prisiaugino naujas šakas. ]]> Sun, 13 Dec 2009 20:17:27 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/164958.html http://rasyk.lt/kuriniai/164958.html