RenapoezijaPlaštakė - Autoriai - Kūriniai - rašyk.lt

Narcizai

Fri, 17 Apr 2026 10:09:38 +0200

Narcizas lyg švytinti saulė,
Ryškiausia gėlyno spalva,
Jis juokias į dangų pakėlęs
Geltoną galvelę savo.

Ei, pavasari, būk dar arčiau,
Šiluma nubėga taku,
Kur narcizai šoka iš lėto –
Ir kviečia šypsotis kartu!

Švyti, švyti – geltona diena,
Juokias žiedai ir dainuoja šviesa,
Narcizai linguoja – „ateik! “

Ir širdis jau nebegali tylėt!
Vėjas jų plaukus pakelia lengvai,
Saulė ant žiedlapių šoka tyliai,
Ir net paprasta ši diena
Staiga tampa švente tikra.

Hiacintai

Thu, 16 Apr 2026 05:17:50 +0200

Hiacintai lyg žvakės nupintos,
Lyg liepsnos ištįsę į saulę,
Jie tyliai pavasarį šaukia –
Ir kvapas į širdį atklysta.

Ei, žiūrėk – kaip spalvos gyvena,
Kaip žiedai į dangų pakyla!
Lyg maži stebuklai kasdieniai
Mums po kojom tyliai pražysta.

Žydi, žydi – kvepia diena,
Širdis linguoja lyg lengva daina,
Hiacintai šnabžda – „būk čia“,
Ir pavasaris šoka šalia!

Saulė glosto jų švelnų veidą,
Vėjas pina kvapų takus,
Ir atrodo – pasaulis šypsos,
Kai į žiedą įdedi jausmus.

Plukės žydi

Wed, 15 Apr 2026 06:50:11 +0200

Norėčiau apdainuoti gėles,
Bet pirma joms rašysiu eiles.
Štai jau šypsosi plukė daržely,
Saulei šviečiant iškleidus žiedelį.

Dar nedrąsiai pavasaris kalba,
Per žemelę, per šaknų maldą.
Ir kiekvienas žiedelis mažytis
Saugo tylų pasaulio rytą.

Vėjas glosto jų lengvą svajonę,
Lyg paslaptį šnabžda kiekvieną.
O spalvos – lyg širdies atodūsiai –
Išsilieja į dieną naująją.

Ir suprantu – nereikia skubėti,
Gėlės moko tiesiog… pabūti.
Kai žydi jos – ir siela pražysta,
Ir pasaulis tampa truputį… mūsų.

Norėčiau apdainuoti gėles,
Bet pirma joms rašysiu eiles.
Štai jau šypsosi plukė daržely,
Saulei šviečiant iškleidus žiedelį.

Ei, pavasari, kur tu skubi?
Žiedais barstai takus tyliai!
Juokias gėlės, linguoja žolė,
Ir širdis jau šoka drauge.

Spalvos šoka lengvai vėjyje,
Juokas skamba kiekvienam žiede,
Net ir žemė tyliai dainuoja –
Gyvenimas vėl atsinaujina!

Lygiadienio giesmė

Fri, 6 Mar 2026 12:50:12 +0200

Dar naktis su diena delnus sujungus,
Skaičiuoja tyliai metų kvėpavimą.
Žemė pabunda – dar basomis,
Bet jau žino: šviesa grįžta namo.

Ledai traukiasi be ginčo,
Upės prisimena vardus.
Sėkla po dirva klausosi,
Ar jau galima būti stebuklu.

Lygiadienio giesmė – be krašto, be galo,
Po lygiai šviesos, po lygiai tamsos.
Šiandien pasaulis kvėpuoja ramiai –
Ir aš su juo. Ir tu su juo. Ir mes.

Ne skubėk, pavasari, –
Mes dar mokomės tikėti.
Bet jau atveriam langus
Vėjui, kuris žino kryptį.

Tegu žodis būna švelnus,
Tegu mintis – kaip vanduo.
Nes šiandien viskas prasideda
Ne garsiai, o teisingai.

Lygiadienio giesmė – be krašto, be galo,
Po lygiai šviesos, po lygiai tamsos.
Šiandien pasaulis kvėpuoja ramiai –
Ir aš su juo. Ir tu su juo. Ir mes.
Lygiadienio giesmė – be krašto, be galo…

Kai naktis ir diena lygios,
Žmogus irgi gali būti lygus sau.

Kodėl gailiuosi, kad grįžau namo

Sun, 1 Mar 2026 13:52:10 +0200

Kodėl gailiuosi, kad grįžau namo?
Juk mugė – dar keturias dienas.
Bet aš taip norėčiau uždainuot,
kur žodžiai neša, o ne klausia kas.

Nėra manęs – ir nieks neras,
išnykau kaip rūkas naktyje.
O mintys vėl į šviesą skverbiasi
ir blaško tylą manyje.

Grįžau namo,
bet ne visa.
Širdis dar ten,
kur žodžiai gyvi.

Grįžau namo,
o mintys – kely.
Ten, kur kūryba
nemiega nakty.

Mintim esu tenai,
kur žodžių broliai susirinkę.
Ten, kur visi tokie kaip aš –
pamėtę galvas dėl kūrybos.

Kažką praleidau,
kažko nesutikau.
Prasilenkiau, nepamačiau.
O gal pamačius nedrįsau –
nors tai man visai nebūdinga.

Gal ne visur spėjau būti,
bet viską parsinešiau.
Ir dabar mintimis
į naują knygą sninga.

Grįžau namo,
bet ne visa.
Širdis dar ten,
kur žodžiai gyvi.

Grįžau namo,
o mintys – kely.
Ten, kur kūryba
nemiega nakty.

Mintimis
į naują knygą
sninga.

Mes klausomės to paties tylėjimo

Mon, 2 Feb 2026 23:13:22 +0200

Ar tu jauti,
kaip tylos pirštai
slenka per laiką,
nepalikdami žymių.

Ar tu matai,
kaip šviesa be vardo
atsisėda ant pečių
ir pasilieka.

Aš kalbu ne balsu –
kvėpavimu.
Ne sakiniu –
buvimu šalia.

Jei užsimerksi,
aš būsiu ten,
kur muzika dar tik renkasi
tapti širdies plakimu.

Ir jei paklausi,
kas čia vyksta –
atsakymas bus paprastas:
mes klausomės
to paties tylėjimo.

Tvarkausi

Fri, 16 Jan 2026 18:00:05 +0200

Atidaryta spinta
per daug gyvenimų tyliai
laukia mano rankų.

Žvirgždaičių portretas

Wed, 7 Jan 2026 16:56:21 +0200

Kaimas čia tylėja lyg senas tėvas,
Kuriam žodžiai jau nebenaudingi.
Užtenka žvilgsnio, vieno mosto,
Kad suprastum – čia mano namai.

Medinių namų šviesos blėsta,
Liko keli tylūs liudytojai,
O mūriniai – tvarkingi, taisyklingi,
Bet ilgesys per sienas vis tiek eina.

Žvirgždaičiai, mano vakaro tyla,
Čia žemė kalba be žodžių.
Jei grįžtu – net trumpam,
Ji atsidūsta:
Ačiū, kad neužmiršai…

Mokyklos nebėra – tik atmintis,
Koridoriai gyvena galvoje.
Ten, kur skambėjo vaiko juokas,
Dabar knygos ir popieriai tyliai guli .

Žmonės sensta kaip rudenio lapai,
Šiemet nukrito dar tyliau.
Kaimas tuštėja –
Širdies trupinius išsineša keliai.

Žvirgždaičiai, mano vakaro tyla,
Čia laikas eina lėčiau.
Jei grįžtu – net trumpam,
Žemė po kojom sako:
Ačiū, kad dar čia esi…

Žvirgždaičiuos užaugo lakūnai,
Į dangų pakilo pirma moteris.
Istorijos tyliai čia tvyro,
Signatarui kilni atmintis.
Bažnyčių istorijos sklando,
Lyg varpai per laiką kalbės.

O aš nuo pradinių klasių – vis nėriau,
Uniformoms apykles baltas.
O vėliau ir trispalvę pyniau,
Kurią Prezidentė laikė rankose.
Menų sodas šitą dovaną saugo,
Kaip tylų, gyvą širdies ženklą.

Autobusai čia laukimą myli
Labiau nei patį važiavimą.
O žvirkelių dulkės kyla
Kaip malda be žodžių:
Dar nuvesk… dar išsaugok…

Žvirgždaičiai, mano vakaro šviesa,
Tu man – pradžia ir grįžimas.
Tu man – tėviškė.
Aš tau – atmintis.
Ačiū, kad lauki.

Auksakarčio Žirgo ir zuikienės istorija 2 dalis

Wed, 31 Dec 2025 01:49:59 +0200

Aš išdykęs gėlių Varlius,
Auksakarčio Žirgo nebijau.
Kai tik jis kanopom beldė —
Šast! ant jo ir užlipau.

„Ei, pala! “ — sušuko vėjas,
Bet jau vėlu — mes pakeliui.
Per pievas, per žiedų karalystę
Lekiame su daina kartu.

Ei! Ei! — saugok gėles!
Ei! Ei! — juokas riedės!
Kur Varlius joja, ten žydi pievos,
Ten kanopos moka apeit žiedus.

Aš negriaunu, aš saugau,
Aš dainuoju žiedams vardus.
Jei vaikai pikti — aš pamokau:
„Grožis gyvas, kai jį saugai tu. “

O kai saulė ima leistis,
Aš nulipsiu tyliai pats.
Žirgas linktels — mes suprasim:
Draugystė — pats gražiausias ratas

Auksakarčio Žirgo ir zuikienės istorija

Tue, 30 Dec 2025 15:06:37 +0200

Kai vasara ateis
Mes skraidysim su drugiais.
Jie išdyke ir linksmi
Lydi mus visam kely.

Kai nuo žirgo aš nulipsiu,
Po gėlynus palakstysiu.
Ir šypsosis man drugiai,
Nes patinka jiems žiedai.

Jie man kužda: „Neskubėki,
Čia stebuklai auga lėtai. “
Aš tik pasuku ratu —
Net gėlės ima dainuot.

Ei, tra-li-la, per pievas plačias,
Su drugiais ir saule rankoj.
Ei, tra-li-la, džiaugsmo takais —
Pasaka gyva, kol širdis žais

Žiū, ten prieky Varlius,
Žirgą pabalnojęs,
Išdidžiai per pievas
Su daina sau joja.

Jo galva — lyg gėlės žiedas,
Šypsos ten, kur saulė rieda.
Tarp kanopų švilpia vėjas:
Ei! — apsaugokite gėles.

Ei-lei-li, per pievas plačias,
Daina saugo žiedų taką.
Ei-lei-li, saulė glosto —
Pasaka gyva, kol širdis mosto.

Kad kanopos jų nemintų,
Pikti vaikai, kad neskintų,
Kad lankytų jas bitutės
Ir paglostytų saulutė.

Mes dainuosim, mes saugosim,
Pievas vardais apkabinsim.
Kur daina — ten saugu žydėt,
Kur juokas — ten gera gyvent.

Kanopos tyla nutyla,
Gėlės atsikvepia lėtai…
O daina — lyg vasaros raktas —
Atrakiną ryto vartai.