Įnamis

I.

Aš renku veidus. Šiandien atvėriau spintelės duris, tos spintelės, kur fotoalbumai guli. Pelėsių tvaikas jau negraužia nosies, nors oras kambaryje ypatingai drėgnas. Kažkoks plyšys sienoj, statybinis brokas ir pro jį, kaip pro bohemiškų žiurkių irštvas, lūkuriavo rūkas. Atsikeli rytais ir sunkiai kvėpuoji vandens lašeliais, tik pėdos paliečia kilimą, atrodo, kad vaikštai po rasos nugirdytą pievą. Butaforiniai nervų ląstelių išgyvenimai – juos per lengva apgauti. Per lengva šypsotis ir priešintis įtemptiems raumenims, per lengva pusryčių racioną pakeisti į kavą ir „Prozac“. Aš bijau žiemos, nenoriu čiuožyklos ant grindų, nebenoriu gauti dar vienos, atseit juokingos, atvirutės su pingvinukais. Taip, ponia, aš kvailys, jūsų beveik nepažįstu (o gal išvis nepažįstu?), tačiau jūs – giminaitė. Tiesiog negaliu pasakyti ar bent parašyti ką iš tikro galvoju apie tas nutukusias, plėšrūniškas kregždes.
Atvirukus su gyvūnėliais pasidedu į vieną krūvą ant pakloto pageltusio (amžius jaučiasi jumyse, raidelės) 1992m. laikraščio skiautės. Ką tada prognozavo žvaigždės Vėžiui? „Šiandien palanki diena tvarkyti namus, finansinius reikalus. Laukia romantiška vakarienė prie žvakių šviesos su antrąja puse“. Pildosi. Cikliškumas? Laiko tęstinumo anomalija? O gal žvaigždės aklos, tik spindi ryškiai, kad atrodytų, jog smerkia savo žvilgsniais? Kambaryje, kuriame bandau miegoti, yra tik vienas langas, dar be užuolaidų – pro jį jos mane ir keikia. Baisiausia, kad dangaus manikiūro darymo įgūdžiai vis gerėja, vis labiau traukia mano draugą link deformacijos.
Vaikystės nuotraukos. Ne mano, o būtent vaikystės, nes ten ne aš. Ten patenkintas pyplys, nė kiek į mane nepanašus... Kai kurias, ypač gėdingas („puodeliai“ ir kita atributika, kaip, pavyzdžiui, nuogumas) padedu prie atvirukų – krūva vis didėja. Man patinka svetimus fotoalbumus narstyti, bet nuostaba persipina su didžiuliu pasibaisėjimu, kai pamatau ten save. Ypač jas. Šventoji trejybė. Moterys – mano religija, jomis tikiu tol, kol neprašo ko nors nupirkti, kol neatgauna pusiausvyros, kurią pats sutrikdau. Tada jos atsipeikėja ir... išeina. Man negaila širdies, man gaila staktos, kuri greitai subliūkš – mes dalinamės skausmu po lygiai, tai yra savotiškas žaidimas. Kuris pirmas palūš? Ta trijulė, visada ją atsiminsiu. Liečiu vienos iš jų skruostus, žandus. Ar ji tai jaučia? Pabučiuoju, ant lūpų pasilieka nekokybiško rašalo skonis. Ar ji tai jaučia, stirdama prie degančios statinės, pastatytos po kažkuriuo tiltu? Kaip kitos? Jas rado sušalusias, neatliko skrodimo, tiesiog užantspaudavo visus raštus ir subėrė it kompostą kažkur patvory. Šiaurės vakaruose – ten vėjas švelnesnis ir žiemą šalta aistra veido taip nedegina. Tos pastarosios dvi (nepamenu jų vardų) taip pat padedamos ant laikraščio. Tuoj bus šilta, reiks uždegti kokią nors žvakę. Horoskopas teisus – aš dažnai pasijuntu esąs dviveidžiu. O Žasmina, kažkur pasislėpusi, šypsosi.

II.

Niekad nevaikščiojau vienas – iš kuprinės visad styrojo lenktas laužtuvo galas, panašus i gegutės snapą. Nedaug durų girdėjo sau skirtą requiem iš josios snapelio, bet tokių būta. Pavyzdžiui, paskutinės išlaužtos durys dažnai prasiveria nuo vėjo. Reiktų kada nors užbarikaduoti, nes svečias svečių nelaukia. Taip ir padarysiu, tučtuojau.
Vakaras buvo gražus, tačiau svarbiausia, kad šiltas. Svylančio linoleumo smarvė – ne kiekvieno skirtas nosiai skirtas išbandymas. Aš rinkau veidus ir, kad man būtų šilčiau, deginau svetimus prisiminimus. Žasmina! Žasmina, kur tu? Ir kažkas sudegino manuosius. Sidabro oksido milteliai, ryškalai, maudantys fotopopierių, ryški raudona laboratorijos švieselė – tai ir yra prisiminimai? Žasmina, tu man niekad taip ir nedavei savo nuotraukos, nedavei veido mano fotoaparatui, bet kodėl tave prisimenu? Kambarys po pertvarkos galėtų pretenduoti į Mefistofelio biuro vietą, būtų įdomu turėti tokį kaimyną.
Šitam bute išbuvau ilgiau nei mėnesį, pats laikas būtų jį pakeisti, eiti kur nors kitur. Man nepatinka pastovumas buityje. Būtis niekad nėra pastovi. Baigėsi ir vaistukai, ir kava. Tai erzina. Neturiu pinigų, tai irgi erzina. O dabar dar ir tas bildesys į duris – šeimininkas, matyt, grįžo. Sprukti pro langą iš septinto aukšto nesinorėjo, todėl nustūmiau kėdes ir vieną lentyną toliau nuo durų. Įėjo sutrikęs vyriškis, nešinas keliais lagaminais. Jo akys bijojo netvarkos, bet ir kvapas, visur pasklidęs, nelabai jam patiko. Jis nusiavė batus (o aš to daryti nepratęs), nutipeno į virtuvę ir atsisėdo prie stalo, ten stovėjusio. Nedrįsau eiti paskui jį. Žasmina, aš visad buvau neryžtingas. Tu matei ant mano lūpų susitvenkusius žodžius, jie niekad neįgavo garsinės gyvybės – ar juos girdėjai?
— Tu išgėrei mano vaistus! – atidaręs spintelę sušuko savininkas. — Kavos irgi nebėra! Na ir šunsnukis.
— Nekaltink manęs, – šyptelėjau – kaltink valstybę. Aš neturiu... Nėra darbo čia.
— Jei netingėtum, tai susirastum. Paryžiuje pilna darbo vietų. – jis įsipylė vandens į vaikišką stiklinaitę (atsargiai, aš jos niekad neplaudavau, kai ko nors atsigerdavau). — Kvailas tas įstatymas kaip reta. Juk galėčiau tave atiduoti žandarams – gal padarytų bent į žmogų panašų!
— Ir aš norėčiau. – nusijuokiau. Isterijos apimti žmonės tokie juokingi. O šis materialistas dar nematė savo kambarėlio.
— Žinai, galėčiau dar mėnesį trinti užpakalį čia, bet jau eisiu.
— Niekas ir nelaiko čia... Kodėl atėjai būtent čia, mulki? Kodėl, po velnių?!
— Atsitiktinai. Pagal skaičiuotę pasirinkau aukštą ir žiūrėjau kuriame iš butų tuo metu niekas negyveno. Sudiev, Žorženai, laikykitės.
— Kapsteisi po dokumentus? – jis įniršo.
— Ne, tik po nuotraukas. – atsakiau ir išėjau lauk. Laiptinės sienomis praslydo baisus it veršio klyksmas.
Aš pavargau. Pavargau vaduoti žmones nuo jų atsiminimų, nors noriu išvaduoti tik save. Pas kurį iš jūsų esu aš? Žasmina, ar pas tave?



2006-10-31,
Venta