III. vaikai (iš ciklo „Naktis“)

nuspaudė savo sunkiais šonais
kambarį paskutinė mėnesio tamsa,
pasiglemžė mūsų veidus ir
pradžių pradžią, o
mes likom vienu du ir
vienas kito nematom,
tik jaučiam,
tik liečiam alsuojančias dejones.

o gal čia toji našlė,
atšventusi vyro mirties
metines su atgarsiais,
vis verčia sudirgti,
suvirpėti ir išsiųsti
impulsus keliauti aplink gaublį,
o gal į jo centrą,
jei vaikystėje „medinėj“
tau patiko Žiulis Vernas.

ateis rytoj vaikas ir
nuplėšęs vakarykštį kalendoriaus lapą,
išvarys našlę ir mus —
jos įvaikinamas dukras,
jos drovius sūnelius.

našlė jau bijo ir savęs,
tad nebežindys sutemų paliktų našlaičių —
jos net pienas juodas
iš tamsių krūtų.
bet vis tiek saldus...



2006-11-01,
Venta