Gūdraistis

Gaidžiams užgiedojus ten renkasi skersvėjai                         
ir džiauna ginklus penkios Gūdraisčio lapės.                         
Praeivių nėra ir nieks mūsų neperspėja –
čia varva į dieną gyvenimas šlapias

tarp mūsų makabriškų: „esam“ ir „būsim“.
Tarp ūksmo šešėlių, įstrigusių kerpėse.
Ten nieko nėra, o, gal būt, net ir mūsų.
Suspurda klampodamos akys ir merkiasi:

į liūną įbridusį žvilgsnį pašnekina.
Girdi net ir tai, ką dar vakar tylėjai.
Matai, kaip nubėga saulėtekis tekinas.
Turi, ką paskolino užvakar vėjas.

Ir tas neturėjimas žodžių – į pelkes,
perkūno oželio išmelžtą mekenimą.
Nesako „užeik“, bet atsakymas smelkias.
Nesako „praeik“. Klumpa mintys stekenamos

ant juodalksnio, trypiančio kupstą išnirusį,
vis ieškančio kūlgrindoj „mano“ ar „mūsų“.
Praeivių nėra – žodis baigiasi giriose.
Apeik, kol miegi, nes vis tiek čia pabusi.