Ties šešiolikta mūsų gatvėje temsta,
Sidarbriniai žibintai prisidengia rankom
Net plaštakės pulkais čia nevaikšto,
Juk po vieną laikas taip lėtai slenka.
Ties septyniolikta mūsų gatvėje tuščia,
paskutinius žaislus vaikai renkasi-
rankom-
Ir vienintelis basas praeivis,
maž keleivis-
žingsnis po žingsnio,
koja už kojos, -
pečius nuo kelionės pavargusius gūžia.
Aštuoniolikta mūsų gatvė sukalba maldą:
„Ačiū už soties drebančia ranka“,
Ir pernakt raukšlėm apsitraukus,
Atsibunda, kaskart akis tik sumerkus.