vėlai žiemą

kada apanki
krintant snaigėms,
myli gyvenimą kambary
išdegintam vienatvės,
svajoji
kedendamas cigaretės dūmų garbanas,
palieki nemiegoti savo šešėlį
artėjant eglučių ir vaikiškų ledų šventei,
geri kavą,
grojončios muzikos ritme
vynioji dovanas,
myli vienintelį žmogų,
kurio dar nespėjai nupiešti
braukydamas pirštu aprasojusį stiklą,
pradedi snūduriuoti
užmiršęs klausytis lašančio krano ir
už lango žaidžiančių snaigių melodijos.