kai lapų gyslose ruduo
užkaista
ir arfų stygom sieloj suskamba
laukimas
ugnies ugnies vis nenurimsta
vaškas
praeiviai nusibodę patys sau lengvučiais žingsniais
taškos.
ir nežinai ką vėl sutiksi
naktį
ką pašnibždės pasąmonė ar
vėjas
sapne tikrovėj vėl sapne
surasiu
netyčia nelauktai girdėtų žodžių
nebesumaišysiu.