Vienatvė

Aš labai myliu savo peilį, jis yra toksai labai aštrus, blizgantis, pagamintas iš labai aukštos kokybės legiruoto plieno, greitai įvedamas į kovinę padėtį, medinė rankena tarsi prilimpa prie delno. Kartais sėdėdamas namie vienas ir neturėdamas kas veikt, aš tiesiog laikau jį rankose, ir galvoju, kaip lengvai jo ašmenys, praktiškai nesutikdami jokio pasipriešinimo skrodžia žmogaus kūną...
        Bet istorija ne apie tai. Istorija  bus apie moteris. Man labai patinka moterys. Moterų būna visokių, vienos būna stangrios, kitos būna sudribę, o kai kurios net sausos ir kietos kaip pliauskos. Kartais kai pamatau kokia labai ypatingą moterį, su manimi kažkas pasidaro, tarsi išsiskleistų skėtis. Tokią moterį norisi čiupt ir daryt su ja net nežinau ką. Kartais aš prieinu prie kokios stangresnės moters, ir noriu jai parodyti savo peilį, gal patiks ir jai, ir ji na tarkim draugaus, bet tada jų veiduose dažniausiai atsispindi baimė, o ne susižavėjimas, jos ima skleisti keistus garsus ir pabėga. Tada labai nusimenu ir vėl neradęs moters su kuria galėčiau dalintis savo aistra... Niekaip nesuprantu... Kodėl aš toks vienišas...