Laikas gyventi ir laikas mirti

Tadien tarei man ne, ir aš supratau. Iš karto supratau, kokia prasmė paslėpta tame mažutyje, iš pažiūros nelabai reikšmingame, žodelytyje. Mes niekada nesėdėsim mėnesienos šviesoje, gurkšnodami pigų raudonąjį vyną, niekada neklausysi mano eilių, pirmą nakties deklamuojamų po tavo langu, vėlgi mėnesienai šviečiant, neteks niekados dovanoti tau gėlių, kokių pigių ar šeip slapčia skintų, tu niekada niekada manęs nepalaikysi, kai būsiu girtas ar tik šiaip palūžęs, netapsi mano žmona- neskalbsi skalbinių, neruoši maisto man, neprižiūrėsi mūsų bendrų atžalų, niekados nepriekaištausi, kad grįžtu ir vėl pavargęs, kad purvinas, kad moteriško lūpdažio žymė ant mano apatinių, ir jokių lytinių santykių- kas ir yra svarbiausia. O taip norėčiau...
        Bet aš priversiu tave gailėtis, kai pasaulyje manęs nebeliks, tu suprasi, kokį nuostabų stebuklą  praradai. Šiandien buvau ūkinių prekių parduotuvėje, pirkau taburetę, pusantro metro virvės, ir blokelį ūkinio muilo. Prisiminimai iš vaikystės ir vėlesnių laikų pamažu sukosi mano galvoje, kai kurie malonūs, kai kurie ne,  air šiaip jų nelabai daug bebuvo, nes dar tik į septynioliktus metus žengiu. Ir tėtis su mama supras, koksai aš nuostabus buvau, tik gaila- bus jau per vėlu. Žiūrės visi į mano, tarsi nuo žemės pakilusį kūną, bet bus jau vėlu. Pasaulis greitai supras ko neteko, suprasi ir tu…
        Taburetė nelabai išvaizdi, dar teko ją pirkti nesurinktą, ir pačiam prisukinėti kojas, virvė taipogi neblizga aukso gijomis- pati papraščiausia virvė, su tokiom kaimuose kartais karves pariša, o muilas-ūkiškas pats papračiausias “ringuvos”, ir skleidžia, kaip ir visi jo “giminaičiai” keistoką kvapą., einu gal visdėlto paimsiu gabaliuką  “dove”, negražu, jei mane rastų smirdantį kaimu, kiltų poto kalbos įvairiausios…Ir gal dar virvės rasiu kokios iškilmingesnės, noriu kad atrodytų viskas kaip galima iškilmingiau. Aplink ceremonijos vietą sukraunu visas vazonines gėles kurias radau namie, įjungiu mozarto “requem” ir paspaudžiu “repeat”- tai turėtų žiūrovams palikti teigiamą įspūdį, daug pasakyti apie velionio meilę grožiui, puikų muzikinį skonį…
        Nusprendžiu taburetės  nenaudoti, tai taip nuvalkiota ir banalu- atsitempiu iš tėčio darbo kabineto patogų odinį krėslą su ratukais, bus tarsi subtili užuomina į mano galimas ateities perspektyvas žengti tėvo pėdom, kurioms niekados nebus lemta būti įgyvendintoms…Mazgas labai gražus gavosi, tvirtas ir profesionaliai surištas, aš tiesiog savimi didžiuojuosi.
          Taigi atėjo iškilminga akimirka, aš apsirengiu pačiais iškilmingiausiais rūbais kokius turiu, tvarkingai susišukuoju, nusivalau batus- labai  norėčiau susirišti kojas, kad agonijos akimirką nenuspardyčiau konors, bet geriau pagalvojus dar prasidės įtarimai kad ne savo noru, viskas turi atrodyti kiek galima natūraliau. Prisimenu paskutinį akcentą, paimu popieriaus lapą, ir dailiraščiu parašau: AŠ TAVE MYLĖJAU. Tada lipu ant paskutiniojo savo sosto, He, rišu virvę prie baliustrados tvirtinimo kronšteino, užsimaunu kilpą-
“ SUDIE, AKIMIRKA ŽAVINGA
AŠ AMŽINYBĖS TAKĄ,
NORS SKAUSMINGĄ
JAU PASIRINKTI KETINU…”
- Žingsnis pirmys, akimirka nesvarumo ir…
Nieko, aš pakibęs pusę metro nuo žemės, mataruoju kojomis ir PO VELNIŲ-NIEKAS NESIDARO, kur agonija, kur traukuliai, kodėl aš dar gyvas? Šudų kruva, už pusvalandžio grįš tėvai, o aš dar čia džiūnu- reikia viską kuo greičiau sutvarkyti, spektaklis nepavyko…