Sėmuons – 10

Kalba

Tautas kad išnīkto nu pasaulė veida,
Priespauda su muštrās nieka nepadies.
Žemės galingėijē tās dalīkās žaidė –
Kaitaliuojė raidės mūsa pavardies

I pasus irašė sava tautuos linksni –
Prikergė galūnės rusu papruotiū.
Je no tuo nuliūsi ė nebusi linksmos,
Veš tujau i šiaurė vėituo pakartū.

Ne tik rusā, lėnkā tou gerā išmanė –
Kalba kas užmėrša, gīrė be eilies,
Ė puonelē maudies tuo niekinguo vanuo,
Konėgele rašė lėnkėškas eilės.

Tik mažuo pėrkelie kaima mūsa svēka
Baudžiava kor spaudė žmuogo pri grindū,
Kalba lietuvībės pėrmapradė lėka –
Muotinas neklausies nikuokiū gandū.

Sėmuons aiškē matė, ka kalba suvargus,
Ė intelėgėntā ēt jau iš viežiū
Lietuvībės prasmės kāp šliektieliu vergės,
Baig stuorā apaugtė lėnkėško nėižo.

Nu pat pėrmū žingsniu, vuos arkīvu jiemies,
Rinka ė dieliuojė sau tievū žuodius,
Ka intelegėntā, kāp baisiausė miemės,
Grīžtom pri savūju kalbiniu pradiū.

Tas sunkos darbielis nenešė ni grašė –
Varga kol žuodīna sukorbė vėsėms.
Lietuvėnēs žuodēs praeiti aprašė
Ė be lėnkėškomu pateikė žmunėms.

Sėmuons ne tik gerbė sava krašta kalba,
Bet kāp perlus rinka primėrštus žuodius,
Su anās kāp stuoro ė sunkiausė dalbo
Mušė lėnkakalbiu „pšīšius“ ižeidius.

Sėmuonou pėrmajam tautėnės didībės
Šaukliou ė gīniejou pagarba vėsū.
Tuo žmuogaus kontrībė ė siekėms beribis
Mūsa tarmė kielė lig pat debesū.

Bet a šėindėin torem tuoki supratėma,
Ka kalba, kāp perlos rezginie tautuos?
Daug kam švebeldžioujint smaginis sutėna –
Vėituo sava žuodiu rusėškus kartuo.

Tėi „didvīrē“ tauta niekėn užsispīrė,
Joukas iš kalnelius užkastū tievū,
Kor už švėnta žuodi, jē reikiejė, mėrė,
Ė kalbuos nedarkė muotinu savū.