...

Diena neatrasta ir ši ne ta
melodija, nuomojanti sonetą
už natą, skambančią lyg moneta.
Diena jau nukirsta ir nugenėta.

Diena lyg skaičius kainoj – paprasta.
Kaip netoli kamienui ligi rąsto.
Į dangų vidui trukdo kilt klasta,
O kad nekrist – nėra kas jį užsklęstų.

Šita diena labai toli nuo tos
dar aidu plevėsuojančios, žaliausios,
ramybę žinančios kertėj gamtos,
šita diena jau vysta, vėsta, blausias.

Šita diena su ta, kuri po jos,
apsikabinus šokio vidury nė
neįtaria, jog taps naktim – pajuos,
apsunks ir lydysis lyg sidabrinė.