palikimas

          viešpats su mumis

*

pabūk dar
vėjuotais delnais
po mano patalu.
dieve juk viską
juk viską žinai

žuvelės tinkluose dūsta
ir eina iš proto

būriuojas beveidžiai
mėšlungis vis bando
kojas išsukti
nes buvo atimta
be teisės grąžinti
dieve
juk viską žinai

gėlos lapai pilni
kai laužai žodžius
lyg šakas
jų pokšėjimas
dvasios luošumą užglosto

palik man
šį merdintį miestą.

upės tviksėjimas
mėlynu kaspinu tau
apie kaklą– – –

dabar pabūk.
su vėju tarp lūpų.

*

sako: nebūna rudens
šermukšnių nebūna
čia tik dykros ir
all thee be dead

kartoja–
nebūna rudens.
čia sninga visad
ir baltas vėjas
tarp lūpų
all thee be dead
kai traška ledynas
po kojom– įnersi–
naktis bus užgydyta.

tvirtina man–
nebūna rudens.
nebūna lietaus nei
liūdnumo
tik sniegas tik
baltas tiksėjimas prisukto
angelo, nes
all thee be dead
o tokie nereikalingi
pasakų

nebūna nebūna
rudens
nei ėjimo į mirtį.

gerbiamieji, sakau, –
į mane pažiūrėkit.

*

taip ir neišmokau gyventi.
virkštelei sudilus
išnaroj sapno
tik smėlis ir žuvys
žvynais tarp dantų

tylėjimo eiženos lūpose
įsisupa oras
per krūpsinčią nugarą–
šalta
ar kūkčioji

tavo vyrai rikiuojas
į eilę
momentinei nuotraukai–
šluostai rankas į pagalvę
sakai
pasilik.

tavo kvapas tęžta
nuo pirštų

ir kapsi