pralekiant

užsimetus ant nuogų pečių
mėlynai- rusvai languotą paltą
nuo krantinės atbrailos
nukorus pėdkelnėtas kojas
tu dairaisi praskrendančių paukščių
ir vidurnakčio želėj sutirpusių poetų
žengiančių bene tvirtai į tamsą
bo alaus bokalo apsilengvint

miesto šviesų ir atspindžių pagautos
tavo garbanėlės, lyg alyvų kekės
masina pajust burnoj daugspalviškumą

atitrinksi plytom grindinio smėlėto
link tavęs manasis
žemdirbėtas geismas
atsigęžus nusišypsai
su lengva ironija
krūmynuose blakstienų
ir pasitaisius paltą
sutinki