Senis ir akmuo

Nežinau, kodėl aš tai pasakoju… bet ši istorija yra man labai reikšminga. Nebepamenu aš jos taip gerai, kaip prieš keliasdešimt metų.  Tačiau norėčiau pabandyti užlopyti tas nuobodžias skyles ir papasakoti viską nuo pradžios iki galo. Taip kaip ir siūlo galas kažkada baigiasi, taip ir ši istorija turi pabaigą. Kažkam ji pasirodys labai graudi, kažkam visai nesuprantama. O man… Na, o man ji tiesiog atsibodo, nes dažniausiai aš nepasakoju visko nuosekliai, o iš karto pradedu nuo kulminacijos ir greitai einu link tos nelemtos pabaigos. Bet dabar sukaupiu visą savo drąsą, įkvėpiu skanųjį cigaretės dūmą ir štai…

Buvo šilta žiema. Švietė ryški saulė, taip, kad net sniegas garuodavo. Jis buvo truputėlį pritirpęs, nesunkiai juo buvo galima nulipdyti kokį senį besmegenį ir sniego bobą (su visais papais, morkomis ar anglimis vietoje dantų).  Sniego pusnyse tyliai ir ramiai stovėjo apšalusios eglaitės, tarsi tos paslaptingosios Zamoros sargybinės, nors čia buvo ne Teksaso valstija ir rausvo smėlio palaidotomis pelkėmis visai nekvepėjo. Stovėjo pusnyse dar toks visai senas medinis namas, kurį labai dažnai užpustydavo sniegais arba užgoždavo sniego griūtys. Nesmagu buvo namo šeimininkui, kai tokiu šiltu oru visas tas sniegas pradėdavo tirpti ir namą apsemdavo. Kartais kildavo tikra audra ir taip ledinio vandens bangos namą nunešdavo porą mylių į pietus. Šitaip gyvendamas šeimininkas niekada negalėjo apsiprasti su jį supančia vietove. Atveria duris, iškiša galvą laukan – o kiemo jau nebeatpažįsta. O kiek džiaugsmo buvo, kai “nuskildavo” su tom malkom. Tada netekdavo iš naujo eiti kirsti medžių ar ilgai ieškoti senų malkų. Kažkodėl iki šiol ponas šeimininkas negalvojo apie mobiliąją malkų saugyklą.
- Koks tu geras, malonus. Tavo akys tokios... neapsakomos (neaprašomos).
Sunku buvo sustoti valandėlei ir atsipūsti. Darbai, darbai... be darbų nebūtų duonos, be malkų nebūtų pečiaus. Dešimties centų monetos nevertas darbas. Pats gyvenimas vertas vos dvidešimties centų. Malda Dievui – litas. Jau kažkas. Tačiau neįmanoma nustatyti kainos neištyrinėtoms kosmoso platybės ir visiems kitiems Dievams, kuriais mes dar nesimeldžiame. Viena malda mūsų Dievui galėdavo trumpam pristabdyti namo kelionės spektaklį (nevertą net skatiko). Taigi, toks variantas buvo visai nepatrauklus, užtat ir nebuvo priešintasi gamtos stichijoms. “Plaukiojančio” namo šeimininkui visa tai buvo kaip kasdieninė mamos daina – įprasta, neišvengiama ir velniškai nuobodi.  Užvalgęs riešutų sriubos šeimininkas užsimaukšlino savo seną “legendinį” paltą, apsiavė aukštais, šiltais batais ir išėjo laukan, nusprendęs, kad jau pats laikas būtų susipažinti su naujuoju kiemu. Galbūt tuo ir buvo įdomus tie besikartojantis kraustymosi procesas. Kaip sakoma, kiekvieną kartą gamta sugeba nustebinti. Štai ir dabar – prieš akis nebeatpažįstami laukai, visai kitokios sniego pusnys, kažkokios nesubrendusios žemaūgės eglaitės, didelis apvalainas akmuo…
- Kas čia dabar per šūdas, atsiprašant, - iš nuostabos suriko senis.
Po to atsargiai priėjo arčiau ir tą akmenį įdėmiai apžiūrėjo. Nebuvo jis niekuo ypatingas. Nei akmuo brangus, nei apipaišytas kokiomis nors vikingų runomis, tiesiog... jis kažkuo vis tiek traukė. Senis lėtai atsikando gabalėlį akmens.
- Cho cho cho, koks tu kvailys... - saldžiai nusijuokė nepažįstama moteris.
Senis staigiai apsisuko ir net užspringo tuo akmeniu.
- Akmens valgyti nevalia. Geriau tu būtum likęs savo name ir toliau pro langus skaičiuotum išbarstytas malkas, - tarė moteris ir išgaravo.
Senis nieko neatsakė. Jis tiesiog nesugebėjo, kažkoks akmuo buvo gerklėje įstrigęs. Jo veidas pabalo, ar tai iš pykčio, o gal nuostabos?

Taip ši istorija ir baigiasi. Graudžiai. O gal linksmai. O gal kvailai. O gal nesuprantamai??? O gal aš iš viso idiotas, viso gero.

--
2003 06 05