Iš pasakos „ Naktinės ryto vizijos“

- Pasivejam naktį užgulusią, pasivejam vandenyje
Liūliuoja ten ratais į akmenį
Žvyruota undinės kasa;
Ir vyrų choralai vilkolakiais
Užgulę žvaigždynus Sugrįžt
Mojuoja Kastyčiui nemokančiam
Mylėti Jūratę, atleist.
Pasivejam, bėgam į nežinią, rikiuojančią „būti“gaida
Į gilų žolėtąjį ežerą,
Sparnuotąsias jojo bangas;
Sulėtinam mėnesio rąžulius,
Juos vejas geltonom kasom -
Rytietė apglėbusi vakarus
Ir dėdė sunkiom pagiriom.
Nestojam, tinklai jau pagavo jį – rūkalių pasaulio glėbį
Policija ar dievobaimingi –
Juk mūsų nesustabdys.
Sutrypę dar šokam ant samanų
Primint sau namų vartelius,
Kur vakar stebėjome vandenį
Kur šiltas šeimos židinys;
Ratuotu dūmu vėl pro kaminus
Bandysim pasekti žvaigždes - avis naktines suvaikyt.