keldamas tostą
už praėjusią šalną prisimeni-
šimtai mažyčių deltos brolių
per pusnis pavasarėjant brido
ir bejausmiai jų siluetai
trapiomis rankomis
pasigailėjimo meldė
varvanti beržo sula
trynė išlikusią vilties saujelę
brutali jėga iš šono
trukdė tiesei neiškrypti
o dabar kiek kitaip -
naujo deltos nauji beržai
upė baigiasi intaku
bet vanduo keliaklūpščiais plūsta
salon nušviestoj
didžiojo išganytojo
trimitai negaudžia
lemties numintam kely
trypia vargani pakeleiviai
savo vietos po saulę nerandantis
deltoj šiandien ramu-
beržas ošia neramiai