Sėmuons – 8

Petrapilie

Kor to benuētum, kor benuvažioutum,
Mažos vabalielis iš mažuos tautuos,
Ė jē kuo nuoriedams, daugiau išsižiuotum,
Kuožnos tau i veida panieko užtvuos.

Jē nervā pakrėkė, nepradiek ėiškuotė
Nē tėisuos, nē drauga svetėmuo šalie,
Nebandīk iš omžiu nešvaromu kuoptė –
Ta tėisa teisībės rastė negalies.

Kuožnos užkariautuos garbėn sava tauta –
Širdie pasisliepės tas tėisas gėlē.
Īr didi maluonė žemie karaliautė
Ė kėtus laikītė sava gīvolēs.

Dėdžiateutiu erdvies tas ruožielis švėitas
Kāp žvaigždie aiškiausi, matuoma vėsor.
Galvuo pavergiejė  nebatrasi vėitas –
Ka kėtuoks pasaulis īr kamė sukorts.

Sėmuons tou patīrė nu pėrmūju žingsniu –
Naujēs dokamėntās, prīsakas kėitās.
Rusu valdininkā – niekor jug nedingsi –
Vakštiuojė aplinkou sniokēs pakeltās.

Tik po plauka pluona stūmies pri arkīvu,
Pri Lietovėškuosės Metrėkas tėkruos,
Ka išvīsto raidė, minti, žuodi gīva
Īrašou bangoujint raitīmo vėkrio.

Veida bruožus Sėmuons nuolankoma ugdies
Linkčiuojė, ka kelė neužstuoto kas.
Ė šėrdės virpiejė, meldies vėso ūgio –
Kas nebijuos krėstė vākštiuodams stuogās?

Ė dėina išauša metams tepraējos,
Cars – tievielis leida siestėis užstalie,
Kor arkīva onguo, kīp dėdiausis grajos,
Pasimatė duru varstuomu skīlie.

No dabā ta amėn, – Sėmuons sau kartuojė.
Kāp erielis sklondė tarpeklēs siaurās.
Ka tik nepaslīstiuo, nenulūžto kuojė,
Pruots ė ronkas londės če vėskou atras.

Dėrba cara valdē, dėrba sau – be pruota –
Ni sekundės niekam kėtam neaukuos.
Metrėka šakinga ė platē keruota –
Ne tik žmuogo – velni – grētā nuniuokuos.

Sėmuonou užteka grīna tievū kraujė –
Omžēs puoselietas atsparuos kėituos.
Jē žmuogos pakėlės su vėsās kariauji –
Rēk ne tik pruotelė, ė bokuos kaktuos,

Bet ė vėsa žemė, ė savi užmėrštė,
Ė jaunīstė žemie laiduot nelaiko,
Ka i žousėis plunksna isikėbė pėrštā
Lietova prikelto iš kapū klaikiū.

Mėslėjo, ka Sėmuons matė vėsus žmuonis
Matė ė gražuoliu, ė gerū draugū.
Dar geriau žėnuojė – žemėškas terliuonės
Būtom i krūtėnė ismeigto rago.

Lietova mieliausė lėktom viel gulietė
Užmarštie nuskėndus, kāp kapū doubie.
Sėmuons anuos galva sava ronkuoms lietė,
Diel anuos gīvendams kėtor neskubies.

Tik nupieš veidieli, ontakius žavingus,
Ė iškasės karda iš kapū idous,
Pasuodins unt žėrga, kors atgėjės žvingau
Lai nu rusu, lėnku lietovius vadous.

Vo jau akīs žīdras anuo Lietovelės
Sėmuons vert arkīva, džiaugas iš šėrdėis –
Gimtė oužoulīnā ė senuoliu vielės
Ė jieguos, ė rīžta Sėmuonou pridies.

Ė tomsa dulkieta Rusėjės arkīvu
Sėmuonou švėisava saulės spindolēs,
Lietovuos Didiuosės piešė vaizda gīva
Kors par omžiu omžius jau nebsudulies.