Potyriu

Kas matavimą skirstė – pamiršo beribį
Į lėčiausias gatves leisti potyrių matą
Mes tą arklį iškinkėm amor subtilybių
Ir į naktį nuo tilto pražūti nuleidom.

Jis sulaužė ristūnas kelius ir suklupo
Bet prislinkt prie vandens ir nuskęst nebegali
Taip žiūrėsim į kančią ir merksimės lūpom
Duokit alkį ir godulį gausit nelaukę.

Mano laikas į nebylį pilką suvirto.
Mūsų geidulį priešas į pelenus vertė
Tu numirusių kūdikių verksmas bevaisis
Tik daugiau nebegrįžk, nes esi nebevertas.