Išejėms

Nieks pasaulie mūsa nier liūdniau nukrėtės
Kāp žmuogos i raidė beveizous ėlgā.
Ons vīniuo pasauli puopieriniem ritiem,
Gīva žmuogo laika kimbontė lėga.

Kas nukrīpst nu raidės tou uns jem peilioutė –
Valdininka ronkas kėitas kāp akmou.
Vīnās ė degtiniem smaginis išplautė – 
Kou sugraibės tompa, mienesēs kamou.

Sėmuons – kaima vaikis paromstīts gyvena,
Paromstīts ė muokies, skverbies i gelmės.
Tik valstietėškoma bova pėlnas venas,
Kāp muokslinčiou trūka varda ė kilmies.

Ė ka jau reikiejė, vėsa muoksla baigos
Magistrnta laipsni tvirtintė viešā,
Prireikė vėsuokiu cirkiniu išdaigu –
Išsunktuos kuntrībės krovėnās lašās.

Nieks neleida Vėlniou muoksla laipsniu doutė –
Peterburga puonā kāp kuokėi stabā.
Rusėškas paveikslas puopierē kuodoutė,
Ė keiksmās ruskėnēs – „maslėnēs“, rėibēs.

Par maskuolė raidės gruota išraitīta
Muoksla mintis švėitė rūškano gruožio,
Sėmuons pasirīža nuoskaudas prarītė
Ė vėskou nutrintė pramanū ražo.

Neėlgā betrokos dvarininka kėlmė
Tvėrtėnā i uoda susoktė melā –
Ontspaudās ė žuodēs išmatouta gelmė,
Koriuos trūka puonams brendont negėlē.

Dabar Sėmuonielis nebgalies jau inkštė,
Tris metus pralaukės studiju erdvie,
Dounā kasdėinėnē ė luovele minkštā
Užsidėrbs kāp nuorint ė bado nedvies

Talėntās švėisava anuo veida rėivės –
Puonams tik atruodė, uns ne tuos prabuos.
Uns galvuojė – pušīs, je išaug ė kreivas,
Gera lėnta pjausem, kalsem pri truobuos... 

Tuoks ruskėnė Vėlniaus spindulīs tebova,
Bet laimings, suvargės Sėmuons ēs tuolīn
Ė Kalviū beržīnā laimėna, siūbava,
Laimės viejēs uošė jaunos oužoulīns.

Ė širdies kertelie džiaugsma atitvierės,
Vėns kamė sustuojės tėis taškās svarbēs,
Sau i galva kalė tvėrta sunkė viera –
Lietovā gīvensio pruoto ė darbās.

Ė rašīsio žuodēs, kor kaimietē taras
Po darbū susiedė truobū viesomuo.
Ka po sava žemiu ištėsās aktaras,
Ė kuožnuo bažnīčiuo po švėntuos somuos 

Atsiminto kelius pruobuočiu pramintus,
Jaustom anū piedas pri kuožnuos truobuos,
Švėnta palėkėma sauguoto ė ginto
Nu carū ė šliektu  prievartas grubiuos

Ė tarpelēs gluostė sava minkšto delno
Kadagi ė eglė, akmini laukū
Ė par širdi vīra muokīta ė švelnė
Tievėškė plevena graudolio lakio

Ė ka tievs paklausė, a vėskou jau baigė,
A pažėna dongo? Diel kuo lītos līn?
Sėmuons beatsakė: – Aš šliaužiau kāp sraigė,
Vo pasaulis liekė kāp kolka tuolīn... 

Jou tuoliau keliausi, jou artiau paliksi
Nieka nepavīsi, lėnks tiktā tavi –
Formola mažiausi, vo surastė iksa
Dešimtē ė šimtou, kažėn a pavīks?

– Ta nebier tau kelė i nomus begrīžtė?
Valgītė ė melstėis nabišēs karto...
– Īr didiū dalīku, jē užteks mon rīžta,
I nomus parnešio šluovė ė tortus.

Ė nebgrīža Sėmuons i nomus gīventė –
Petrburgā, Rīgas ė kėtė kraštā...
Anuo žīgems davė minti ė pravėnta –
Eitont degė metā grētā ė karštā.