šios eilės pernelyg silpnos
kad dieną naktim paverstų
mėnesienos pakalnėj šypsančia
šios eilės pernelyg trapios
kad širdį spinduliais suvarpytų
kulkom iš beržo sulos
šios eilės pernelyg senos
paukščiui naują gyvybę įkvėpti
prarastai dūšiai atrasti
šios eilės tiesiog pernelyg
ir senoje miesto nišose
šmėkščioja beprasmis jų siluetas