Žinau, susitiksiu aš prietelių savo, Girinį,
Kai pypkę papsėsiu prisėdęs ant spalio vežėčių,
O jos dangumi vakarėjančiu Grįžulu risis,
Ir šilo kraštais kaip medus liesis gelsvas raudonis.
Tylom atsitūps šalimais mano nerimo draugas,
Matysiu pečius nuolaidžius, mažumėlę pakumpusius,
Gaurai slėps akis o per barzdą burna vos įžvelgiama
Sukąs dantimis parudavusiais vario cibuką.
Žiūrėsim abu nejučiom nemačiom vienon pusėn,
Nelyg nesimatę mažiausiai tris kart po gyvenimą,
Klausysim, kaip auga beržai ir šiurena pelėsiai,
Ir leisim tarp pirštų tekėt užpelkėjusiam ežerui.
Kai viržiais ir gailiais pakvips, pasisveikint norėdamas,
Dangus, šakomis ir viršūnėmis eglių iškandžiotas,
Pakils ir nubrauks nuo delnų minčių kerpes Girinis
Ir tolinsis, tolinsis niekur nė kiek neskubėdamas.
Matysiu, kaip tykšta rasa į aulus jo čebatų,
Kaip dienos tai spindi, tai gęsta lašais suskambėdamos,
Pilkšvom pabalėm besidraikantys pypkių dūmeliai
Užklos ūkanom ir paslėps mano nerimo draugą.