Dievo keliai nežinomi

Na va, štai ir aš pagaliau išmokau patalpint tekstukus :)
                                             
                                              Dievo keliai nežinomi
                                             

Pradžioje nebuvo nieko, tik tamsa. Vėliau pradėjo grįžti prisiminimų nuotrupos, balsai ir neapykanta. Viską praryjanti neapykanta, sugebanti prasiskverbti net pro šitą juodą, neįžvelgiamą tamsą. Kodėl juodą?! Kodėl vėl juodą?!!
Šis žodis sukėlė milžinišką įsiūčio bangą, kurią, tarsi išsigelbėjimas(?), prarijo JUODA nežinomybė.
Štai vėl grįžta prisiminimų nuotrupos, o kartu su jomis...
Juk gyvenimas klostėsi taip palankiai: jis (vienas iš nedaugelio) pirmu bandymu išlaikė testą į laisvą piloto vietą, gavo naujutėlaitį kosminį laivą, po kiek laiko užsitarnavo leitenanto laipsnį, bei teisę savarankiškai patruliuoti pasienio ruože. Kol nepasirodė tas prakeiktas "nigeris", tas kapitonas Biglipsas. Jau nežiūrint į tai, kad šis tipiškas negras: juodas snukis, plati suplota nosis ir didžiulės bjaurios lūpos, kuriose visuomet žaisdavo ta idiotiška šypsenėlė, vien savo egzistavimu jį siutino, kapitonas pradėjo kištis į jo (t.y. Elitinio pasienio dalinio piloto, leitenanto Reinzio) reikalus!
„...leitenante Reinzi, aš, jūsų tiesioginis viršininkas, įsakau jums grįžus iš šio patruliavimo iškart kreiptis į Centrą dėl perkvalifikavimo, aš esu nepatenkintas kai kuriais jūsų veiksmais. Ar viskas aišku?
- Taip, kapitone Biglipsai...
Šitas šlykštynė išdrįso suabejoti jo kvalifikacija?! Visa tai, aišku, dėl rasinės diskriminacijos. Ir iš viso, kodėl pasauly taip daug juodžių? Kur bepažvelgsi, visur juodi snukiai, bandantys užimti tavo vietą, pažeminti, ar paprasčiausiai atimti pinigus gatvėje. Kodėl jų ir mūsų (baltųjų) teisės lygios? Na kodėl visą lemiančio karo nelaimėjo generolas Robertas Li, su savo konfederatais ėjęs už teisybę? Dabar būtų daug lengviau gyventi.
Tamsa ir storos besišypsančios lūpos.
Tačiau juk prieš tamsą kažkas buvo. Taip, paskutiniai prisiminimai: laivelis tapo nekontroliuojamas ir jį, paskutinio skrydžio metu, prarijo, iš kažkur prieš nosį atsiradusi, JUODOJI skylė.
Iš kur ta šviesa? Ji vis ryškėja užimdama chaoso vietą. Ir žodžiai, aiškiai girdimi žodžiai.
- Ei šunie, kelkis, užteks čia drybsoti! Nagi judinkis, šūdo gabale, kol aš tavęs neišjudinau. Dabar man skirta audiencija pas Prezidentą Li, tačiau kai grįšiu, tualetai ir arklidės turi blizgėt, supratai?!
Nuaidėjus išeinančiojo žingsniams, Reinzis atsikėlė nuo žemės. Jo žvilgsnis užkliuvo už kabančio ant sienos veidrodžio. Pirma, kas krito jam į akis, buvo storos, geraširdiškai besišypsančios lūpos...
- O Dieve, Neeeeee!!!...


                                                                                                          PABAIGA


          KA
                                                                                                  1998 žiema - pavasaris