Pirmas ir paskutinis kartas (novelė)

Skiriu tiems, kurie mane laidoja. Gyvą ir/ar mirusį (reikalingą pabraukti).


I.

Pravėriau kabineto duris – tai kone maloniausias darbo dienos pradžios ritualas. Prieš kišant raktą į skylutę, tenka iškęsti pusvalandį pragaro stovint autobuse, nes jis esti sausakimšas, aplink pilna mašinų ir pseudo-baikerių – paauglių, apsižergusių motorolerius, gadinančių nervus ir stabdžių kaladėles kitiems vairuotojams... Nekenčiu viešojo transporto!
Durų girgždesys kiekvienąkart toks pat ir dabar, po šešerių metų, jau nebejaučiu šio garso. Lengvai pasuku rankenėlę ir žaliuzės atsidaro, atskleisdamos rytinės saulės spindesį. Vėl tie patys du berniukai žaidžia kieme ir murkdosi po purvo balutes. Kiekvieną rytą jie čia, tarytum jie esą viso šio vaizdo svarbiausi komponentai, lyg be jų viskas nustotų egzistavę. Kelis mėnesius, turėdamas laisvą minutę, vis užmesdavau akį, bandžiau suprasti juos per atstumą, niekad nebandžiau pasikalbėti. Nors padaužos galėjo bet kada pamatyti mane, įdėmiai spoksantį, su kvaila veido išraiška ir klausiamu žvilgsniu, tačiau jie visiškai nekreipė dėmesio. Dėl to, žinoma, nė kiek nepergyvenau. Buvau tik stebėtojas, kurio susidaromas įspūdis apie reginį dažnai esti klaidingas.
Prisėdau prie stalo ir atsiverčiau darbo knygą. Joje, savaime aišku, žymiuosi susitikimus, priminimus ir įvairias pastabėles, susijusias su pacientais (o gal klientais? Jums spręsti kas taikliau apibūdina individą, kuris eina pas psichologą). Bendras vaizdas darbo požiūriu nekoks – tiek tuščių laukelių!
Suskambo telefonas. Po kelias minutes trukusio pokalbio, papildžiau dienotvarkę:

                                                              09: 00 – Markas Zinas

Man visada buvo gaila niekais iššvaistyto laiko ir lygiai keturias minutes iki stipraus bildesio į duris, galvojau ar mano, savotiškai sudėtingo mechanizmo – žmogaus proto ir pasąmonės – „mechaniko“ gyvenimas nėra beprasmis. Gerai bent tai, jog tokius svarstymus vis kas nors nutraukia; neįsivaizduoju kiek šie neriboti apmąstymai galėtų tęstis – gal net iki paskutinio atodūsio.
— Užeikite. — ramiu balsu atsakiau į gan nervingą durų girgždėjimą. Šis ne kaip mano.
— Laba diena, pone Eigirdai. — iš neramumu bei irzlumu trenkiančios kalbėsenos supratau, jog tai tas neseniai skambinęs asmuo.
— Jūs – Markas? — jis palinksėjo galva ir mes paspaudėme vienas kitam rankas. — Kam tų oficialumų, pone Zinai? Vadinkimės vardais, juk jie ne be reikalo mums duoti. Aš – Paulius.
Parodžiau jam į fotelį, stovintį šalia didžiulės knygų lentynos ir Markas prisėdo. Jo akys, pasislėpusios po stikleliais, lakstė po kabineto interjerą it maratono dalyviai, apatinė lūpa virto burnon, o delnų paviršius blizgėjo nuo vos matomų prakaito lašelių. Žmogelis jaudinosi kaip ir daugelis.
— Markai, viskas gerai, nesijaudinkit. Daugelis žmonių jaudinasi eidami pas psichologą. — bandžiau jį kiek apraminti.
— Na taip... — numykė šis. — toks nemalonus jausmas...
— Visi bijome savo emocijų, ypač jas atskleisti visiškai nepažįstamiems. Bet tai mus naikina, veda prie savidestrukcijos. Patikėkit, nuo to jums bus tik geriau. Aš jums padėsiu.
Markas dar visiškai nenurimo, trumpam įsivyravo tyla, aš kartkartėmis pažvelgdavau į jį ir mūsų akys susitikdavo. Gerai – jis nebijo akių kontakto.
— Daktare, — staiga vėl prašneko — supraskite mane – juk sunku imti ir išsipasakoti. Nežinau, ar galiu jumis pasitikėti.
— Jei jau paskambinote man, susitarėte su manimi dėl priėmimo ir, galiausiai, esate prieš mane čia ir dabar... Juk tai ir rodo, kad jūs manimi pasitikite. Be to, — kartais užsivedu it prisukamas alavinis kareivėlis — juk žinote, kad tokiame darbe konfidencialumas – tiesiog būtina sąlyga.
Gal kiek per drąsiai visa tai nuskambėjo, nes pajutau, jog vyriškis suglumęs. Tęsiau:
— Tai beveik tas pats kaip išpažintis bažnyčioje pas kunigą. Juk jo neprašote pasitikėjimo tik dėl to, kad jis – Dievo tarnas.
— Aš tikiu Dievu, bet ne bažnyčios kaip statinio galia. Ji turi stovėti ne ant žemės lopinėlio, o būti širdyje.
— Tikrai? Ar jūs, Markai, ten ją jau pastatėte?
— Galima..? — jis parodė į cigaretę, kurios ieškojo švarke beveik nuo prisėdimo. Aš nuėjau prie lango ir jį atvėriau. Fe, kaip nekenčiu tabako dūmų kvapo! Jiedu vis dar kvailiojo kieme.
— Bandau, Pauliau, deja ji vis griūva. Pamirštu pamatus...
— Su ja dingsta ir pasitikėjimas žmonėmis? — paklausiau neatitraukęs akių nuo vaizdo, plytinčio už lango.
— Į ką jūs ten žiūrit? — išgirdau klausimą už nugaros. Svečias atsistojo, pasitaisė klaikiai aptrintą džinsinį švarką ir lėtai priėjo prie praviro lango. Pirštu bedžiau į berniokus ir Markas, ilgai ir įdėmiai bandęs įsižiūrėti, vos vos nusišypsojo.
— Tie patys. Žaidžia dažnai po mano langais. Pasirodo, jog jie ir čia dūksta.
— Gal juos pažįstate? — nežinau kas traukė kažką išpešti, bet vyliausi, kad jis žino bent jų vardus. Markas kiek pasuko galvą.
— Ne... Nepamenu, kad jie būtų kvietę vienas kitą vardais. Ir išvis man kartais atrodo, jog jie nebyliai – juk jie visad tyli! — šį savo pastebėjimą jis ypač stipriai pabrėžė. Gal taip norėjo atkreipti dėmesį į detales, ne vien į bendrą vaizdą?
— Žiūriu pro jūsų langą it į vieną jos peizažų. — prabilo jis, išpūtęs pilkų dūmų šleifą.
— Jos? — klausiamai žvilgterėjau.  Pagaliau pokalbis pasistūmėjo. Pajutau, kaip jis nori kalbėti.
— Mano merginos, gyvename kartu jau šešerius metus. — Markas sutrynė nuorūką į baltutėlę palangę ir ši, palikdama baisią dėmę, krito žemyn su žiežirbų palyda. — Ji – jauna dailininkė, nekart jau rengusi savo darbų parodas.
— Ji jus ir išmokė atkreipti dėmesį ne tik į visumą, o būtent – į detales?
— Ji išmokė daug ko, bet žinot kokie tie menininkai... — nutęsė pritildamas. Akimirką pagalvojau ir supratau, jog nežinau. Kas tai per individualybės?
— Ne, tiesą pasakius, nežinau, Pauliau. Bet man būtų įdomu sužinoti apie ją kaip apie tau brangų žmogų.
Ir jis, prisėdęs, pradėjo pasakoti:
— Žmogus prasideda ne nuo gimimo, o nuo vardo. Jos vardas Enrika, su savo piešiniais vis eksperimentuoja, dar neapsistojo ties viena kryptimi. Atvirai kalbant, pastarųjų metų darbai mane gąsdina...
— Kodėl? — nustebau. — Kas juose pavaizduota?
— Mirties scenos. Daugybė mirštančių moterų, kurių veidai nuobodžiai tokie patys. Aplinkos vis kitokios: tamsą į save sugėrusios girios, mirštančios pievos, pastatų fonai – net tie, rodos, leisgyviai, su pūvančiais stogais. — viską išbėręs, atsiduso ir susiėmė už galvos. — Dar tas... Dar tas sumautas koliažas – vis neišeina iš galvos! Suklijuotas iš senų laikraščių, kriminalinių skyrelių... Baisu. Ačiū Dievui, kad jį nupirko kažkoks nukvakęs senis...
— Mirtis, aplinka, vienodai yranti kartu su žmonėmis, savotiška priklausomybė vienas nuo kito. Aš drįsčiau taip interpretuoti iš jūsų pasakojimo. — padariau trumpą pauzę, pažiūrėjau jam į akis. — Ar mirtis, kaip vyksmas, jus gąsdina?
— Aš mirties nebijau, dar nesusidūriau su ja. Tie veidai... — Markas trumpam nutilo, nusišluostė prakaitą nuo įdegusios kaktos. — Jie visi Enrikos.
— Ar ji dažnai kalba apie mirtį, savižudybę?
— Ne, tačiau kartais pasitaiko, jog paliečiame šią temą. Mes dažnai pykstamės, ginčijamės.
— Apie mirtį žmogus galvoja, kai jaučia, jog gyvenimo rankos vis stipriau smaugia kaklą. Tai lėtas virsmas iš glostymo, bet mūsų įprastos, monotoniškos dienos sudeda į save visus mūsų neigiamus išgyvenimus, visas durnių motinas iškreipia ir matome kitokius atvaizdus. Gal numanote priežastis?
— Taip. — Markas išpūtė įkaitusį kabineto orą, išsiurbdamas visą deguonį. — Jūs žiūrite į jas, į visų jos problemų šaltinį.
— Jūs? — apsimečiau nustebęs, tokie pareiškimai dažniausiai klaidingi ir jau pasidarė nuobodūs. — O kas verčia save taip vertinti – kaip kito žmogaus problemų sankaupą?
— Juk taip ir yra! — pasigirdo pritildytas šūksnis, užsilaikęs Marko lūpose, kurias jis užrėmė delnais. Jis sunkiai laikėsi, nenorėjau, kad suaugęs vyriškis pradėtų žliumbti ant persiško kilimo.
— Markai, nusiraminkite... — paprašiau. — Aš nieko nebesuprantu. Tu man nieko taip konkrečiai ir nepaaiškinai...
— Atsiprašau, šiandien daugiau nebegaliu. Ir išvis nelabai noriu apie tai kalbėti...
— Bet kaip aš tada galėsiu tau padėti, jei mes nekalbėsim?
— Man lengviau viską tiesiog parašyti. — Markas, sunkiai atsidusęs, atsistojo. — Tarkime, jog aš atsiųsiu laišką ir vėliau susitiksime aptarti. Gal tada man bus lengviau... — nutęsė ir nuėjo durų link.
— Kada galiu tikėtis laiško? Ir kada jums būtų patogiausia susitikti?
— Laišką parašysiu artimiausiu metu, o kada jį gausite, priklausys nuo mūsų sąžiningųjų paštininkų kompetencijos.
— Nemėgstate jų? — paklausiau, nes pastarieji jo žodžiai man pasirodė pernelyg ironiški.
— Tie kvailiai visada sukiša manąjį laikraštį į kaimyno dėžutę! Jau sakiau daug kartų, o jie vis su atsiprašymais – lyg žaistų su manim! — ak, kaip absurdiškai aiškinasi paštininkų auka. Absurdas.
— Ką jau padarysi... O kada galėtumėt susitikti?
— Žinote, Pauliau, man jokio skirtumo. Jau pusmetį esu bedarbis, tad turiu marias laisvo laiko.
— Tada užrašau jus kitai savaitei, trečiadieniui. Sėkmės jums ir viso gero. — paspaudėme vienas kitam rankas ir jį išlydėjęs, prisėdau prie darbo knygos. Šįkart apibūdinau trumpiau nei įprasta, juk beveik nieko neišpešiau:

40 % beprotybės;
20 % romantiko;
5 % mirties ir
12 % pasitikėjimo kitais.

                                                      Jaučiasi kaltas, myli menininkę,
                    klausinėjančią save apie egzistencijos beprasmybę.

Deja, žmogus turi potencialo tik šimtui procentų, taigi čia akivaizdžiai kažko per daug. Pirmas įspūdis visada klaidingas, kad ir koks nuostabus būtų žmogus.

II.

Maždaug po savaitės gavau registruotą laišką iš Zino. Praplėšiau storą, gelsvą voką, jame gulėjo kelios nuotraukos ir netvarkingai, net šiurkštokai sulankstytas popieriaus lapas. Kažkas neįsivaizduojamo atgrasė iškart žiūrėti į fotografijas, Markas apie jas net neužsiminė. Nugrimzdau į minkštą fotelį, kuriame įprastai sėdėdavo mano klientai ir pradėjau skaityti:

„Laba diena, Pauliau.
Pagaliau prisiverčiau viską jums iškloti: Vos tik paėmiau tušinuką į rankas, jis pradėjo šokti tingų valsą srūdamas rašalu, palikdamas savo visas žaizdas žodžių pavidalu. Tik nepamanykite, jog aš šizofrenikas! Čia tik toks, kaip ji vadindavo... A! Lyrinis nukrypimas. Gerai, dabar kiek surimtėsiu, nes šis tas ant sienos jau nebekausto mano dėmesio.
Enrika turėjo daug problemų – ne aš. Bet ar galiu taip teigti, jei aš buvau tas nelaimių šulinys? Nežinau, ar esate turėjęs pacientų-menininkų, gal nežinote ką jie turi bendro: visi menininkai kurdami kenčia. Tai nebūtinai fizinė kančia, greičiau dvasinė. Jie visada balansuoja ant beprotybės ribos. Jie bet kada pasiruošę izoliavimui nuo visuomenės. Kam to? Kartais jie patys, niekieno neliepiami, slepiasi nuo visų, mėgaujasi kūrybine kančia. Kai kurie prie jos įpranta ir pradeda ją laikyti normalia jų gyvenimo dalimi. Manoji mergina – ne išimtis.
Aš visada buvau nepakenčiamas ir sau, ir jai. Kai mane bent kas mėnesį išmesdavo iš darbo be priežasties (na, jų gal ir būta, bet nei vienas darbdavys nėra jų išdėstęs), vietoj įprastų „atsipalaidavimų“ su draugais prie bokalo penktadieniais, pradėjau tai daryti vis dažniau. Keitėsi kone viskas: barai, gėrimai, draugija. Vis dažniau pasitaikydavo vienadienių moterų... Taip, velniai rautų, buvau jai neištikimas ir apie tai ji sužinojo. Kiekvieną naktį sulaukusi manęs, prisiekinėdavo, jog baisiausiai jaudinosi, užuosdavo nuo manęs trenkiantį alkoholio ir svetimos moters kvapo mišinį. Ji kentėjo, nieko man nesakydavo; tai mane tik dar stipriau stumdavo link ribos, kur viskas yra neapibrėžiama, kai visame kame negali susigaudyti, tik egzistuoji, traukdamas deguonies litrus. Tai panašiau į vegetaciją ar komą. Niekas nesuduoda stipriau už moterį – jie nepalieka randų po smūgio, o pačiame smūgyje sutelkia savo pragaištingą įniršį. Kai ji nesuduoda nors ir nori, ji nužudo įniršį, bet palieka randus – baisius ir nematomus, atvirus, bet uždaroj vietoj. Juk tokios mūsų sielos!
Būtent dėl savo kvailysčių nutariau už mus abu, jog nesituoksime. Ji norėjo, aš – ne. Nebenorėjau jos skaudinti. Aš prašiau, kad ji pasirinktų: arba aš, arba tapyba. Ir ji man parodė, ko aš prašiau jos atsisakyti. Vieną vėlų ir įprastai apgirtusį vakarą, ji paprašė, kad ateičiau į jos darbo kambarį. Paėmė už mano rankos ir nuvedė į naują, man nematytą teptukų, dažų, spalvų, molbertų ir palečių pasaulį. Tai mane sužavėjo – stebėjau jos rankas, dailų kūną, palinkusį prie drobės, grakščius štrichus ir besikaitančių atspalvių ežerėlius. Išsiugdžiau pagarbą menui ir tą pačią akimirką supratau, jog ji neatsisakys tapybos. Aš neturėjau šansų prieš tokį „nežmogišką“ varžovą, net norėjau, kad ji atsisakytų manęs.
Po kelių dienų pasakiau, kad palieku ją, išsikelsiu gyventi pas brolį. Ji maldavo idant aš persigalvočiau. To paskutinio ginčo žodžiai dar spengia ausyse... Aš išėjau pusvalandžiui pasivaikščioti pamiške. Dabar gailiuosi.
Grįžau namo ir radau ištepliotą miegamojo sieną – storos, riebios juodos raidės švytėjo ant šviesių tapetų, atnešdamos amžiną naktį žaliuzių neužsklęstuose tarpeliuose. Tai buvo kažkas panašaus į eilėraštį:

                                    kai vyras meluoja,
                                    jis nužudo dalį šio pasaulio kažkurią.
                                    tai – blyškios mirtys, kuriomis
                                    mes keikiame savo gyvenimus
                                    viso to liudininke būt nebeištversiu –
                                    negali dangaus karalystė
                                    manęs namo parvest?

Klaustukas buvo raudonas ir tikrai ne dažais nupieštas. Paliečiau – šiltas kraujas. Jos. Tik prisilietęs prie klaustuko, supratau kas įvyko, žinojau, jog jei nuleisiu akis žemyn, ji gulės po mano kojomis nekvėpuojanti, jos kūnas atiduos aplinkai savo šilumą, paskutinius jos likučius, pasislėpusius širdy nuo praeitų Kalėdų arba mūsų metinių. Aš nenorėjau žiūrėti į menininkų aksiomą, suradusią dar vieną savęs įrodymą, (ne) gyvą pavyzdį. Tik kalbėjau mintyse: „ar tu tokia egoistė? Norėjai abiejų dalykų, bet žiūrėk – nieko nebeturi, net savęs! “.
Ar mes visi esame su šia įgimta yda – egoizmu? Savanoriškas išėjimas – pats stipriausias egoizmo pasireiškimas prieš visko pabaigą. Mirtis išplėšia iš žmogaus net jo prigimtį. Jei išdrįsi – pažiūrėk į tas nuotraukas. Kaip ji paaiškino raštelyje, tai ne savižudybė, o freska. Enrika ją... save... freską pavadino „Tulpė nužydėjo“. Tai pirmas jos bandymas tapyti ant scenos. Kad žmogaus kūnas nepūtų, neapsineštų žaizdotomis amžinybės rūdimis! Pasilikčiau šį kūrinį, nereiktų net ieškoti geros vietos, kur pakabinti.

                                                                                                                                                                                        Nuoširdžiai,
                                                                                                                                                                                    Markas Zinas

P. S. Sužinojau kas tie vaikigaliai, kurie jus domino. Pažiūrėkite pro langą, ten jų nebus. Mano kieme jau ištisą savaitę sėdi vienas iš jų, visa laiką verkia. Klausiau jo, kas jam, o jis, apsivalęs raudonus, ašarų nudegintus skruostus, atsakė: „Žmogau, aš esu Gyvenimas ir šiuose namuose manęs nebereikia. Mano brolis čia trumpam pasiliks. Aš jo prašiau... “ Po tų žodžių dar stipriau apsiblausė. Dar klausiau, koks jo brolio vardas, bet Gyvenimas nieko neatsakė, tik išėjo lauk.
Kokią vaizduotę turi vaikai, ar ne? “

Vos pažvelgęs į nuotraukas, iškart panorau matyti liepsną, laižančią tuos nesaldžius vaizdus. Kam jis jas siuntė – kaip įrodymą? Aš visiškai pasimečiau... Nežinau, NENORIU suprasti, bet būtent tik tai ir suprantu. Žinau kas bus ir pirmąkart esu toks bejėgis ką nors pakeisti. Aš, suaugęs vyras, pralaimėsiu kažkokiam mažvaikiui... Bet jis nėra žudikas, jis tik pranašas. Netikiu pranašais, tačiau šiuo atveju, padarysiu išimtį. Sudie, Markai.



2006-08-31,
Klaipėda