Senē jug be saika, be juokiū tėkromu
Ūdėjem mes vākus griekas dėdėlēs,
Vo žmuogaus krūtinie vėsās laikās grūmies
Vėn pasėleidėmu limpunti dielie
Mėnka muoerėškelė posomžė sulaukus,
Nier kuo paveizietė ni su žėborēs,
Čiustytėis pradiejė, garbanuotė plaukus,
Kol gerbieju raduos ištėsė būrē
Vo ka jau švėisuoji meilė nusileida,
Ejė dėnas tīlē, naktis dar tīliau
Kėities ta gražuolė ne tiktā iš veida,
Kol isistuoriejus spruoga pagaliau
Ė mėnkuo luovelie kūdikielis kriuokė,
Bet ta muotrėškelė veiz anou gerā
Ė suprata žmuonis nieka nier če tuokė,
Tik pabūk biškieli, kol nuēs garā
Ta mergelė auga mamas užvadielis –
Anuos karto dėrba, varga vargelius –
Ka reikiejė – onkstėi jau abėdvė kielies,
Ka reikiejė – daržė trūsė už kelius
Kontrē sava kuojuom vėsa laika ejė
Giliuo senatvelie sunkē sėrgdama,
Dėina nakti tīlē ta duktie budiejė
Kāp dėdiausi žemie mamas atrama
Ė kaimīnā taries laiduotė suējė –
A reikieto peiktė nuodiemės žmuogaus?
Laistuom sava medi mažuomis saujeliem –
Sapnie nesapnavuom kas iš tuo išaugs