Miestas, smirdanti akis,
Nenuoširdūs vidurnakčiai,
Surūdijusios vinys, įkaltos į užmaršties kampus.
Jie šoka, mano nuodėmės šoka!
Apgaulingas mirties grindinių karnavalas -
dideli kūnai, viskas supuvę gatvėse,
po šiurkščiu žibintu - baimės kryžkėlė -
pamišimo ir išdidumo skraistė.
Juokis, - pasiaštrink, juokis, - praryk save
šie žibintai, tai nakties kalnai
gerai surišti nerimo mazgai
žvėris, kurs ėda, kurs spjaudo į krūtinę.
Varpai, mano kaulai virpa
klaidų nuolaužos - mane užmigdyti maža
mėlynoje lovoje,
ranką po ausim padėjus, su visiškai mažučiais marškinėliais.