su didinamuoju stiklu
ir detektyvo mina
tyrinėji buto centimetrus:
štai pėdsakas – jo čia būta,
štai nuojauta – a, jis ten! –
lyg vaiduoklį vytum į kampą –
deja –
sienų sandūroj kruta voriukas –
purto galvą: "čia nieko nėra".
stovi vidury kratą ištvėrusio ūkio –
jauti – kažkas paslaptį slepia,
kažkas glaudžias už sienos ir tykiai
sau į delną kikena..
ė, gal tai vagis? –
kleptomanija skersvėjai serga,
saulės optika iškreipia vaizdą,
o gal „tas, kur gyvena upelyje"
iš veidrodžio vogti įniko?
diena, dvi –
adaptuojasi neuronai,
dūstantis vakumas
deguonies prisisodrina –
tarsi vėl nieko netrūksta,
tik pasąmonėj retkarčiais dilgčioja
praradimų šarma..
kartais.. būna.. dvikojės būtybės.. –
šiltą taką krūtinėj išmynusios
palieka tik kvepiančius pėdsakus..
vėl jauti – kažkas paslaptį slepia,
kažkas glaudžias už sienos ir tykiai
sau į delną kikena..
tik dabar,
lyg kirstukais varinė plokštelė,
praradimai išgraviruojami
įskilusiam žvilgsnio
dugne..
* rimtai, kartą dingo batas.. taip jo niekas niekad ir neberado..:
perskaičiusi prisiminiau kaži kokią istoriją, kaip seneliui dingo akiniai, o jis jų visur ieškojo, ir nepastebėjo, kad tie jam pūpso ant nosies galo :)
Jo, tos dvikojes butybes, shilta taka ishmyne ne tau vienam. Prie ko cia prikibus? A, va paskutines trys eilutes veikiau primena dekoracija visam eilerasciui (tiesa, labai grazhia)
taip taip, vis tie poltergeistai.. :/
bet koks Jusu intelektualus stilius! ::) ka jus, neuronai vakuumai dedukcijos...
einu parasysiu ka nors apie konfabuliacijas :/
Smagiai skaitosi. Ir voriuko užsimaniau...Jei būčiau dar mažesnė nei, kad esu, mamos paprašyčiau...nea, šį kartą neprašyčiau šuniuko.."Mama,-sužvilga didelės spindinčios vaiko akys,-noriu voriuko":)