---

Graži mergaitė. Raudonas sijonukas gerokai priartėjęs prie sėdmenų, papustų vėjelis ir jeigu drabužėlis būtų šiek tiek laisvesnis - žiūrėk ir linksmink širdį. Kojytės rausvai įdegusios, rodos tik saulę mato ir kitiems rodosi. Pro atdarą langą plūsteli vėsi oro srovė, sutaršo plaukus ir priverčia atsibusti iš stingulio, akys pakrypsta aukščiau į laikrodį. Be penkių aštuonios. Užverčiu merginą ir numetu žurnalą ant lovos, kurioje tebeguli Indrė. Televizoriuje aidi klipas „šiandien ir amžinai būk mano... „ Pakeliu antklodę ir iš kart nuleidžiu. Tokioms kojoms tik negyvenamoje saloje rodytis. Draugai dažnai sako, jog esu vertas geresnės ir aš pats manau, kad žmogus turėtų išeiti į miestą nebijodamas, kad bus palaikytas cirko trupės nariu, papildomai uždarbiaujančiu mieste. Atsiprašau, ar galima būtų už 20 litų nusifotografuoti su... Varpa akių neturi sakydavo senelis, tad pakeliu paklodę, pro kurią beveik galėtų išlysti plaukai ir prigulu šalia Indrės. Nesu begemotas ir skiepų nebijau. Pasigirsta vyriškas balsas ir atsigręžia ciferblatas, kiek įmanydamas švelniai atsakau labas, ją visadatai užveda. Televizoriuje diktorius skelbia nusikaltimus ir nelaimes, o Indrė užsilipusi ant manęs pradeda rytmetinę ruošą. Priešais užmerktas akis nardo mergina iš žurnalo, Indrė kaip visada neišleidžia jokio garso, šalia guli raudonas sijonas, pakvimpa šokaladu, širdis uždainuoja „šiandien ir amžinai būk mano“. Nuo skersvėjo trinkteli durys, jaučiu kaip nulipa Indrė, naujaisiais metais padovanosiu tau „Shick“, jei dar būsime drauge, nors nesu begemotas, tačiau būtų kur kas maloniau. Pasijunta dar vienas dūris. Tėvas, senelis ar dar kas? Seneli, aš nemažas vaikas, mesk šalin tą meškiuką. Kažkur mačiau tave, seneli.
- Taip Linai. Štai tau naujas laikraštis. O meškiukas tegul guli kur ir visad, šalia tavęs. Mama perdavė tau linkėjimus, netrukus sakė aplankys.
Noriu kitų tapetų ir daugiau nieko, mama man nerūpi. Indre, kur tu?