Neuždaryk

Aš uždarysiu vėją degančiom langinėm,
iš naujo surikiuosiu šokančias kėdes prie durų
ir užkabinus sunkią spyną,
kaustytą grandinėm,
po šitiek laiko, leisiu pailsėti burėm.

Kažkas iš lėto upėj sukdamas ratus
nuo vakar  tylėdams braidė,
girdėjau švelnų plazdesį,
taip primenantį dylančius laukus,
kol nuo pasaulio neatskyrė sklendė.

Įkalintas kalėjime – minty
pašauktas,
tu kaskart tyli.
-Išgirsk,
išgirsk, - vėl nebyliai sušnabždi -
ir nesakyk,
kad tik numirdamas gyvenimą randi.