Pabudimas
Romanas
Pabudimas iš vizijos -
sunkus, kaip ir gimimas...
Dž. Džoisas “Ulisas”
1
Miesto gatvėmis šlaistėsi vasara ugnies rausvumu kaitindama viską aplinkui. Ryški saulė vaikė iš vienos gatvės pusės į kitą ne tik būriais klaidžiojančius turistus, bet ir atsitiktinius užklydėlius - miesto gyventojus.
Buvau jau pasimėgavusi bundančio tuščio miesto erdve bei ankstyvo ryto vėsa, tad sėdėjau saulės apšviestoje lauko kavinaitėje, stebėdama sėdinčius ir praeinančius, vienus labai skubančius, kitus lėtai praslenkančius ir besižvalgančius tartum ieškančius artimiau pažįstamo, kurį galėtų su džiaugsmu užkalbinti. Prie manęs, žinojau, - niekas neprieis... niekas nepašnekins… Primerkiau akis, žvilgsniu pritraukiau vos ne kiekvieną pro šalį praeinantįjį, taip pristabdydama jų eismą.
Seniai… labai seniai čia buvau...
Svetimi, nepažįstami veidai, nauji namai, o ir seni, įgavę tik kitą paskirtį, kartu su saule kaitino ir mane. Raudonis tvinkčiojo tartum viduje slypintis laikrodis. Nepastebimai sulaikiau kvėpavimą.
Ne taip tvinkčioja.
Dešine ranka uždengiau laisvai kabantį ant kairės rankos mažąjį laikrodėlį ir, tarsi įsikibus laikyčiausi už rodyklių, stipriai spaudžiau, lėtindama jų judėjimą. Aštrūs kraštai paliko ryškias įpjovas, sustojęs laikrodis, blykčiodamas ciferblato paviršiumi, akino. Protarpiais pajudindavau strėles iš nuojautos, nesugebėdama net sau atsakyti, nuo kada many - ši nuojauta. Seniai gal reikėtų pakeisti laikrodį, bet nešiojau įtikinėdama save, jog tikrasis laikas mano viduje. Retsykiais, paklaususi praeinančiųjų, pasitikslindavau, pasukdavau rodykles, išjudindavau viduj tūnantį laikrodžio organizmą, iš anksto žinodama, kad netrukus pradės vėl atsilikti ir… sustos, o laikas šuoliuos nežmonišku greičiu.
Deja, - vis pro šalį...
Nuo vidudienio kaitros įraudę žmonės nekantriai vis žvilgčiojo į savo laikrodžius. Taip skubindami laiką tikėjosi tikriausiai greičiau pabėgti nuo alinančio karščio ir suspėti dar pasėdėti besileidžiančios saulės šešėliuose, mėgaujantis vakarine vėsa.
Sulaukti buvo nelengva.
Saulė leidosi lėtai, palikdama visus ne tik įkaitusius, bet ir suirzusius, spindinčiomis akimis skleidžiančius nepasitenkinimą, ne tik saule, bet ir laiku... gyvenimu...
Man laikas neegzistavo.
Jutau ištisinį, nenumaldomą jo vidinį tvinkčiojimą. Tempiau laiką, nuo visų nutoldama, nieko aplinkui negirdėdama, pasinerdama į savąją tylą ir vėl iš jos išsiverždama į triukšmą, kupiną įvairiausių garsų, išskirdama iš bendro šurmulio atskirus garsus, šūkčiojimus, jukų kleketavimą, pavienius žodžius, net ištisas frazes.
Garsai, kvapai užgriūdavo taip stipriai, jog nesusilaikydavau ir pakartotinai užsisakydavau kavos, taip įsiliedama į bendrą triukšmą, šiek tiek prislopinantį vidinę sumaištį.
Sąmoningai ar nesąmoningai?
Neradau sau greito atsakymo.
Viskas panirdavo tai į tylą, tai į triukšmą ir išnykdavo nespėjus nieko įsisąmoninti.