Aš - šventasis (novelė)

Tingiai žiopsojau pro pusiau pravertą langą. Į veidą taip pat tingiai vėjas dalino vėsą nuo savo gūsių. Lingavo javų ar kviečių – prisipažinsiu, neatskiriu jų – laukas, bet užtikrinu, jog ne nuo vėjo. Juk tie naivūs augalai taip pat turi ausis, ar ne? Aš irgi taip manau. Taigi, jie lingavo galvas nuo Joe Satriani „Ten Words“, sutartinai į kiekvieną bosinės gitaros natą. „Ibanez‘as“ Satrianiui – lyg stipriausią priklausomybę sukeliantis narkotikas, lyg graži bejėgė prievartautojo auka, besistengianti jam pasipriešinti visomis išgalėmis. Kodėl, kai pažiūriu į miško takelį, galvą apninka tokios šventvagiškos mintys? Šiandien nutariau, kad aš – šventasis, nes visą dieną matau kažkokią dangišką šviesą, besiskverbiančią pro baltus plaustus, pro debesis. Jų stogas, matyt, prakiuro. Juzikas, paklaustas apie šviesulius, tik nusiprunkštė:
— Jau seniai maniau, jog tu trenktas. — sunkiai atsiduso — Šiandien man tai įrodei.
Aš nekreipiau dėmesio, jau buvau įpratęs girdėti panašias hipotezes. Iš visų, kada nors pažinojųsių mane.
— Ačiū, daktare. Gal jūs ir statybininkas? — paklausiau vaidindamas įsižeidųsį, berdamas ironijos druską žemyn jo gomuriu. Žinoma, norėjau jį sumenkinti. Pasijuntu esąs nepilnavertis, kai prieš mane esantis yra kažkuo pranašesnis.
Juzikas tylėjo, kartkartėmis nukreipdavo dėmesį nuo pilkšvo kelio, dirsčiojo į mane išsišiepęs it žvygaujantis arklys, atskleisdamas visą savo bukos fizionomijos žavesį. Jis visada taip maivydavosi, kai skaitė mano mintis. Ir mane tai erzino. Tegul skaito tas sumautas mintis, bet galėtų ir atsisakyti šio kvailo ritualo.
— Jei aš ir galėčiau, netvarkyčiau to stogo. Kaip tada lytų? — pratarė Juozas. Aš jau norėjau jam pasakyti, bet, rodos, monologas – jo mėgstamiausia bendravimo forma. Kai kalba tik jis.
— Kitą kartą apgalvok visas savo norų pasėkmes, — mirktelėjo — ir žinau, jog tave siutinu pertraukinėdamas.
— O! Juzikas mūsų didis filosofas su Džibrano siela ir Nyčės pasaulėjauta... — man taip patiko tą vairo glamonėtoją erzinti.
— Tylėk! — suriaumojo. Štai ir pasiekiau savo, pradėjau šypsotis, juk buvau laimingiausias žmogus visoje mašinoje. — Išvis galėtum būti nebylys ir vis tiek žinočiau...
Jis neužbaigė sakinio, tik staigiai pasuko vairą į šoną, nes vos neįsitrenkėm į kažkokią seną geldą. Jis tik vožtelėjo man per ranką ir vėl suklykė:
— Idiotas!
Ir šitaip dešimt, šimtą, tūkstantį kilometrų... Kur mes keliavom? Patys nežinodami, vaikėmės Minotaurą po asfalto prieglobstį norėdami nutempti jį už antikinių ragų atgal į Knosą. Ar jums taip nebūna, kad sugalvojate kartą viską mesti ir kažkur išvykti? Ir dar susirasti tokių pat, sraigtelių pakuotę pametusių, bendraminčių? Čia klasiškai kraupus tokio vyksmo pavyzdys.
Na gerai, prisipažinsiu: Minotaurą jau radom. Nutrenkto kiemsargio pavidalu, apie ragus negali būti nė kalbos... Man jo itin pagailo, o Juzikas, tai supratęs, šūktelėjo:
— Ė, žiūrėk!
— Aš visą kelią... Visą kelią žiūriu — man vos apsivertė liežuvis. Žinojau kas atsitiks ir tai būtų pernelyg gėdinga pavadinti intuicija.
Guminis „Michelin“ monstras per kelias akimirkas sužiaumojo... Ir tas vaizdas, man vis kartojosi prieš akis, rodės, jog mano rankos suteptos krauju ir kitos, kadaise sudariusios gyvąstį, masės. Galėjau jam sutrukdyti, kiek pasukti vairą... Bet kas iš to? Jau per vėlu. Nors...
Supratau, kad viskas labai alegoriška. Likimas mėgsta sekti man tokias pasakaites, o aš jų niekad nesuprantu, taigi — viskas kišama panosiui it kvaila „Colgate“ reklama tarp gerų filmo scenų. Ir tas šuva, jo kūnas, tvirtovė, kurioje kažkada bastėsi siela, kelias... Ir tas kelias, ir mirtis, ir, ir... Kūno paniekinimas.
Juzis — idiotas, vis dar mainantis, kai jau kelis tūkstantmečius galime pirkti ir parduoti. Šįkart jis patenkino savo sadistiškumo įgeidį mainais... Į mus.
Nekenčiu, kai tai nutinka. Kai atspėji kas laukia už posūkio. Kai lauki eilėje, kol tau paskiriamas vaidmuo Žemėje. Biurokratija visur, net ir ten. Man teko daug ką vaidinti, bet žmogus — kvailiausias visoje šioje pjesėje. Jam duodama tiek daug, o ką jis daro? Geidžia to, ką jau turi, tik kažkur numetę, kažkam paskolinę, kasdien žiūri į veidrodį, vildamasis, jog gražiau atrodo nei vakar... Ak, jie to nedaro? Velnias, o aš taip elgiausi... Kas buvo, tas pražuvo. Ko dar nebuvo, pats pražudžiau.
Dabar aš pūkuotas ir minkštas, kyboju grožybės kontekste. Dažnai pakliūnu į turistų blyksčiojančius kadrus, jaučiuosi esąs įžymybė. Pirmąkart nuo manęs tiek daug priklauso. Ir kai kitą lietingą vakarą ant tavęs nukrisiu, pašnabždėsiu tau šitą istoriją ir tu persižegnosi, nes aš – šventasis.

                                                                               
2006-07-10,
Wallgau (Vokietija)