Spektaklis nuodėmei

Per nerimą vėl išbučiuoju savo saulę
Ir viskas laikina, kaip sužydėjęs varis,
Šešėlis tyliai guodžia išeiginę kaukę,
Vėl meta spalvą, keiksmo neprataręs.

Kartojas muzika, sužydi nekaltybė;
Majestro ir švelnus kančios instinktas,
Pasipila sterilūs sakramento kąsniai,
Tik alkis gėdai vis toks pat liguistai šiltas.

Po rožę arfoms ir perlamutro skausmui,
Taip švelniai velnias supa tuščią lopšį,
Iš fobijos akliems dievams ir grynam auksui,
Pakylęs paskutiniam valsui, ima šokti.