Kambary ant mano
Stalo
Kiek tik pamenu
Gyvena:
Pasipūtus rašalinė
Sena pypkė
Ąžuolinė,
O iš rėmų išdidžiai
Žvelgia rūstūs
Karvedžiai.
Pieštukinė pasišiaušus
Ir trintuko kyšo
Ausys...
Arbatinis nesiprausęs
Pūpso stalo vidury
Jį vos apkabint
Gali...
Na ir, žinoma,
Prie krašto
Popieriaus sutūpę
Lakštai
Vieną štai aš
Sugavau
Ir rašiau, kol pavargau