būties atminimui.

smėlynuose įspaudę pėdas
apgirtusius saulėlydžius
lydėdavom komandiruotėn

išgalvotoms vasaroms
sodinom obelis
vapsvomis apsėstus
obuolius išrinkdavom

priguldavom būdavo
vakarykščio dangaus užuovėjon
skaičiuodavau žvaigždynus
iš panagių tavųjų byrančius

paryčiais pamenu
mirgėdavom
nuogi palei jūrą
murmėjom maldas
pušynų nekrologams

ant savižudžių tilto
su kava
ir cigarilėmis
tarp pirštų
meditatyviai smilkom

mylėdavom būdavo
tai aš tavo pėdas
tai tu mano

žuvėdromis šaukdavom
vakarus miglotus
paskenduolius


ir žvejodavom pamenu
rytus
nuogais kabliukais

“ne dėl žuvies-
tik būties atminimui”

kartojai
tarp lūpų
kapodama (s)
slieką