žiūrėjau, bet nemačiau
kaip skendo žvaigždės
mano akių okeane,
kaip lašai lietaus vis tiško
ant tavo akmeninių skruostų.
klausiausi nenugirdęs dešimt žodžių,
kaip sidabro skiautės
raižė orą sava aistra,
kviesdamos pasimylėti ant žydro fotelio...
tik šypsos ir krizena
(ką daugiau ji, invalidė, gali?)
vėtra ieškanti delnų šilumos,
neranda vis
rasa savęs lašuos
o aušrai surenčiau priegalvį
vakaro sutemų aruode.