Paslikas gulėjau,
Pasivaideno man Selenos drugelis,
Krebždenantis į sutrūkinėjusį stiklą
Kreivai išsitempęs
Nuo ryto gravitacijos lengvos.
Paklausiau nors neišdrįsau:
Kas tu toks?
Ar vardą moki savo tarti?
Mačiau kaip sustingo melas,
Ištekėjęs pro smaragdines akis.
Svečias zvimbia akląją tiradą,
Plazda voratinklio gijų sparnais,
Ššš, tylos prašau! Sako man dabar
Esą jis mano nuodėmingų dienų šešėliai,
Penkios kapos naktų bemiegių.
O, bjaurus melagi!
Kodėl tu toks mažytis?
Plonu balsu nusijuokęs atsako:
Moku aš augti ir vis storėju
Su kiekvieno tavo vakaro mirtim...