Vėlyvas svečias atsisėdo, bet greit pastebėjo, kad šeimininkas labai susikrimtęs. Paklausė, kas jį taip slegia.
- Šiąnakt dvyliktą valandą prieis velnias prie lango. Jei aš nemokėsiu jam pasakyti septynių teisybių, tai jis mane griebs ir išsineš!
Ir vargšas pasipasakojo, kaip prieš septynerius metus bėdų prispaustas sudarė sutartį, kuri tada jam atrodė nėmaž nepavojinga.
- Būk ramus, - tarė senelis, - aš žinau septynias teisybes! Eik gulti ir ramiai miegok su pačia ir vaikais, o aš lauksiu to, kuris nori ateiti.
... Pačiame vidurnaktyje kažkas priėjo prie lango ir rėkė: - Šeimininke, kelkis! Sakyk man septynias teisybes!
- Hė-hė, palūkėk, duok nuo pečiaus nulipti! - atsiliepė senelis.
- Aš neturiu laiko laukti! - rėkė anas už lango.
- Aš juk irgi laukiau, kol tu atėjai, - ramiai atsakė senelis.
Tada priėjo prie lango.
- Na, - klausė velnias, - kokia pirma teisybė?
- Kad aš esu viduj, o tu lauke, - atsakė senelis.
- Kokia antra?
- Kad du įsimylėjėliai noriai būna drauge.
- O trečia?
- Kad trikojis turi tris kojas.
- O ketvirta?
- Ratai turi keturis tekinius, kitaip važiuoti negalėtum.
- Taip, ir aš žinau, ir aš žinau, - murmėjo kipšas sutrikęs. Po to klausė toliau, kokia penkta teisybė.
- Rankos yra penki pirštai, - atsakė senelis.
Velnias beveik neteko amo, bet klausė toliau:
- O šeštoji?
- Šešios šiokios dienos savaitėj!
- O septinta?
- Septyneri metai praėjo, septynios kiaulės suvalgytos, o tu, velnie, eik sau iš kur atėjai!
Po šių žodžių trinktelėjo baisiai, ir nelabasis klausinėtojas dingo...