Labai gera pjesė
Scenoje keturios, ne, penkios smėlio kalvos – po vieną kampuose ir viena aukščiausia per vidurį.
Avanscenoje vanduo, greičiausiai jūra. Scenos gilumoje iš už kopų lėtai kyla prožektorius, vaizduojantis saulę. Iš pradžių jis dega rausva šviesa, po to geltonuoja. Kiek pakilęs virš kopų sustoja, sustingsta. Tada iš užkulisio paleidžiami dūmai, kurie turi vaizduoti rūką. Kad žiūrovas jo nesupainiotų su dūmais, reiktų pirmam aktoriui, įėjusiam į sceną, pasakyti frazę: „Toks rūkas, nors pirštu į akį durk“. Kas pas mus pirmas išeina?
A, štai skalbėjos.
I Skalbėja. Toks rūkas, nors pirštu į akį durk.
II Skalbėja. Tau kad tik durtų, nesvarbu kur, gali ir į akį, pageidautina, kad pirštas būtų didesnis.
I Skalbėja. Jau tu, Kriste, galima pagalvoti kitokia.
II Skalbėja. Na je, je, mes su tavim jau tokios. Kai kartą paragauji, negali sustoti.
Abi žvengia..
II Skalbėja. Klausyk, Sandra, o mūsų Eglė tai dar tikrai nėra ragavusi. Kaip tu manai?
I Skalbėja. Ei, Egle, apie tave šnekam, ar esi ragavusi vyriško kvapo?
III Skalbėja. Kaip tai?
II Skalbėja. Na, su bernu kokiu esi pergulėjusi?
I Skalbėja. Eik tu, ką ji kvailutė supranta.
III Skalbėja. Nesu. O kam?
II Skalbėja. Kam? Ji klausia kam? Visai durnelė tu.
I Skalbėja. Taigi malonumas. Skaniau kaip čiulpinukas.
Vėl abi žvengia. Eglė skalbia. Kristina su Sandra įstumia Eglę į vandenį ir vėl žvengia. Eglė nusirengia šlapius rūbus, lieka tik su kelnaitėm..
Kristina. Aš tai gal čia bišky ne į temą pasakysiu, bet manau, kad Eglei neužkimba dėl to, kad ji lašininė.
Eglė. O tu gysla. Jau geriau aš būsiu lašininė, negu vieni kaulai ir skūra.
Sandra. Eik tu, taigi dabar tokios tik ir madingos kaip mes. Mūsų apimtys atitinka europinius standartus. Atsilikėle tu.
Kristina. Ką čia su ja kalbėti. Geriau užtraukiam dainą.
Žlugtą žlugtelį žlugiau
Dėl savo bernelio gailiai verkiau.
Maršką marškelę džiovinau
Ir akeles rasotas ja valiau. (Muzika liaudies) Kartoja du kartus.
Dainuodamos iškabina marškas iš trijų pusių – kairėj, dešinėj ir per vidury. Jos vėliau atstos ekranus. Taip pat galės būti panaudotos išgauti šešėlius.
Sandra. Bet tai kokio čia bernelio mes verkėme?
Kristina. Tu Haroldo, o aš Ernesto, taigi aišku, kaip dieną.
Sandra. Bet gi jie niekur nedingo, tik vienas perėjo pas tave, kitas pas mane. Vis tiek savo gaunam.
Kristina. Je, tiksliai.
Abi žvengia..
Kristina. Tik Eglė, nabagė, nieko neturi. Gal paskolinkim jai savo?
Eglė. Nereikia, apsieisiu.
Sandra. Eik tu, kur tu apsieisi. Bet va neima niekas.
Kristina. Manai, kad išsirengei, tai dabar jau ir supuls visas pulkas tavim grožėtis.
Sandra. Išgąsdinsi publiką savo silikonais. Einam, Kriste. Tegul ji čia viena turškiasi. Gal mūsiškiai tuoj pasirodys, tai neduok dieve, tokią baidyklę pamatys, tai apalps.
Kristina. Je, tiksliai. Ne į temą tu čia nuoga išsirengei.
Eglė. Ne tavo reikalas.
Anos dvi išeina.
Eglė atsigula ant smėlio kalvos ir dainuoja:
Atplauk iš jūrų
Atplauk iš marių.
Tavęs pasilgau,
Mano berneli.
Iš vandens išlipa vyras naro kostiumu. Nusirengia naro rūbus ir lieka su žaliu kostiumu.
Vyras. Atleisk. Taip netikėtai, bet išnėriau kaip tik ten, kur reikia.
Eglė. Tikrai?
Vyras. Taip, aš gi tavo tėvas. Galvojau, kad greičiausiai čia tave rasiu ir neapsirikau. Tai matai kaip būna.
Eglė. Tikrai. O kur tu taip ilgai buvai?
Vyras. Ai, supranti, išvykau BAM‘o statyti. Kas galėjo pagalvoti, kad jis toks didelis. Maniau mėnesį kitą ir viskas, o čia pasirodo daug metų praeiti turėjo, kol pastatėm.
Eglė. Tai pastatėt visgi?
Vyras. O kaipgi. Bet ir nusikalėm kaip šunys. Kurgi matyta, keturi tūkstančiai kilometrų, o gal ir daugiau.
Eglė. Tik pamanyk. O pas mus kaip atsiradai?
Vyras. Taigi atplaukiau, matei juk. Irgi, pasakysiu, nelengva buvo. Na, bet kaip tu?
Beria smėlį jai ant krūtų.
Kokia išaugai. Tikra gražuolė.
Eglė. O draugės sako, kad ne, kad negraži aš.
Vyras. Tokios tada jos ir draugės. Pavydi tau, ne kitaip. Bernų turbūt neatsigini.
Eglė. Visai ne. Nepuola kažkaip. Norėčiau, bet nepuola.
Vyras. Tikri kvailiai. Norėčiau galvą ant tavęs pasidėti.
Eglė. Pamiegok, tu pavargęs, ilgai keliavai.
Pasiguldo jo galvą sau ant pilvo.
Girdisi šienpjovėlių daina:
Šienelį pjausim
Alutį gersim
Lašiniais užkąsim
Gardžiai atsiriaugėsim.
Echou echou echou
Alutį gersim.
(Muzika liaudies) Kartoja tris kartus.
Daina artėja. Už marškų matosi ilgi šienpjovėlių šešėliai su dalgiais. Vaizdas yra kraupus, kaip giltinės. Ant šoninių marškų projektoriais rodoma alaus ir Samsono mėsos gaminių reklama. Alaus reklamą nutraukia reklama su Saboniu, kurioje jis sako: „Mūsų komanda geria Montavit“.
Galų gale šienpjoviai atitraukia galinę maršką ir žiūri į jūrą. Jūra, tai yra žiūrovai ramūs, jie irgi žiūri į šienpjovius. Eglės ir vyro šienpjoviai nemato, nes jie kitoje kalvos pusėje. Šienpjoviai tautiniais rūbais, lininiai marškiniai per juosmenį perrišti plačia tautine juosta.
I Šienpjovys. Kažkoks durnas tekstas, tu nesusimąstei, Hari?
II Šienpjovys. Koks tekstas?
I Šienpjovys. Na, kad šienelį pjausim. Jis gi nupjautas. Šienas iš nupjautos žolės pasidaro.
II Šienpjovys. Ale tiksliai. Koks durnius taip parašė?
I šienpjovys. Turbūt koks svoločius.
II Šienpjovys. Bet svarbu, kad apie alų nepamiršo įterpti.
I Šienpjovys. Hari, Hari. Tu pabaigsi dienas kartu su paskutiniu lašu alaus, jei jį nuspręstų nustoti gaminti.
II Šienpjovys. Kas jau užrauks tokią aukso gyslą? Nesąmonė, alus amžinas, kaip ir krepšinis. Olej olej olej...
I šienpjovys. Išeitų, kad turėtume vadintis žoliapjoviais. Durnizmas kažkoks. Žolės čia gi nėra. Kam mumis čia pastatė, nesuprantu.
II Šienpjovys. Svarbu, kad alaus davė.
I Šienpjovys. Ech, Hari, Hari. Žinai, man abi vienodos – ir Sandra, ir Kristina. Kartais bijau pavadinti vardu, kad nesupainiočiau. Vadinu pupa arba dar kaip nors, ir labiausiai bijau pasakyti Egle.
II Šienpjovys. Egle? Ernestai, tau pasimaišė. Gal tu mažai alaus išgėrei? Še, imk mano, pasidalinsiu.
I Šienpjovys. Ko tu nustebai? Eglė juk iš tikrųjų iš jų gražiausia. Ir protingiausia, man regis. Ir kukliausia, ir visokia kitokia geriausia.
II Šienpjovys. Geriausias yra alus, nemaišyk. Ir pamiršk tu tas bobas, Erni. Juk mes tokie geri bičiuliai, kam mums tos vištos.
I Šienpjovys. Nesakyk, Hari. Moterys reikalingos. Jos kažką su tavim padaro, nors ir nieko nedaro, kaip, pavyzdžiui, Eglė.
II Šienpjovys. Eina ji na...
Numeta už savęs degančią cigaretę, kurią rūkė.
Reikia alaus prisipirkti, vakare futbolas. Gal nupjaukim, kur rasim žolę, tai pareikalausim po to užmokesčio. Ernestai, ar girdi?
I Šienpjovys. Taip, taip. Kas belieka.
Nueina, ant pečių dalgiai, brrrr...
Vyras. Mama, mamyte...
Eglė. Miegok, vaikeli, miegok, Žilvinėli.
Vyras. Aš sapnavau jūrą. Sapnavau, kad guliu ant dugno ir skaitau eilėraščius, o aštuonkojai ir jūros arkliukai išsirikiavę aplink mane nuščiuvę klausosi. Staiga į tą idilę įsiveržė baltasis ryklys, prieš save aš pamačiau didžiulius ir aštrius jo dantis ir prabudau.
Eglė. Aš čia, aš niekam tavęs neatiduosiu, nusiramink.
Vyras. Mama, aš noriu gerti.
Eglė. Turiu pieno.
Vyras. Labiau mėgstu kefyrą, bet bus gerai ir pienas.
Eglė duoda vyrui savo krūtį. Iš gilumos scenos, kur buvo numesta nuorūka, pradeda plūsti dūmai. Kad žiūrovai, nepalaikytų šį kartą dūmų rūku, rekomenduojama, kad kažkas užkulisyje sušuktų: „Gaisras, degam“ arba „Kvieskit gaisrinę, nulis vienas, nulis vienas“. Eglė ir vyras nekreipia dėmesio į sumaištį, jie mylisi. Po sceną bėgioja žmonės su kibirais, semia iš jūros vandenį ir pila jį į gaisro vietą.. Girdėti gaisrinės sirenos, scenoje pasirodo uniformuoti pareigūnai, skalbėjos, šienpjoviai su dalgiais netyčia sužeidžia kažką. Vėl riksmas, gydytojų brigada įlekia su neštuvais, į vienus įmeta Vyrą, į kitus neštuvus Eglę ir abu skubiai išneša. Dalgiu sužeistas lieka gulėti, tampomas priešmirtinių konvulsijų, triukšmas, griaustinis, suošia jūra, pakyla bangos ir užlieja didžiąją kalvą,, užgesindamos ugnį.
Scena ištuštėja, mėtosi tiktai tušti kibirai, vienas lavonas ir kelios marškos. Pauzė.
Tada vienas žiūrovas sušunka: „O kur kulminacija? “ Jam pritaria kiti: „Tikrai. Kulminacija. Reikalaujame kulminacijos. Grąžinkit pinigus. Sukčiai. Svoločiai“ ir panašiai.
Į sceną įeina administratorius ir iškilmingu tonu praneša: „Mis Kulminacija“.
Iš už kalvos nusleidžia visiškai nuoga Eglė, iš skirtingų pusių ateina šienpjoviai su dalgiais ir alaus buteliais rankose. Visi sušoka Kepurinę be kepurių, žiūrovai, kiek paploję, patenkinti išsiskirsto.
Viskas.