dukrelė Braškė ir buitinė filosofija

aš jos nevadinau braške
                            pakrikštijo
nuo meilės alpsta ji per sausrą
                            aikštijas
jos rankoms kremo neužtenka
                            nykštyje
pulsuoja braškės tūtomis
                          ir taškos
ant veido kaukę tepasi
                          ir aikštėj
braškute tik išgirdusi
                          nuleipsta

jai akį merkia vynuogynų bakchas
pas jį nueina man visai nekeista
krikštatėvis jos pirmą guolį mato
sūpynės vaisių giedančios įkaista
liūliuodamos kartoja ach paleiski
suspinga ji aš niekad nesikeisiu
ir netinku nei gaivai nei pė haš
dar nesubalansuotas Braškės aš