aš jos nevadinau braške
pakrikštijo
nuo meilės alpsta ji per sausrą
aikštijas
jos rankoms kremo neužtenka
nykštyje
pulsuoja braškės tūtomis
ir taškos
ant veido kaukę tepasi
ir aikštėj
braškute tik išgirdusi
nuleipsta
jai akį merkia vynuogynų bakchas
pas jį nueina man visai nekeista
krikštatėvis jos pirmą guolį mato
sūpynės vaisių giedančios įkaista
liūliuodamos kartoja ach paleiski
suspinga ji aš niekad nesikeisiu
ir netinku nei gaivai nei pė haš
dar nesubalansuotas Braškės aš