Sukrautas laužas alsuoja svylančiom sielom.
Į nykią tylumą, į bežadę erdvę
supūskite aimanas.
Niekad niekam neišgirsti.
-Ką jauti kvėpdamas mano peleną?
Ar tu toks išalkęs? -
Išalkusį pavalgydinti,
Mano kūnas- tavo duona.
-Ar tave tenkina sotumas?
Mano kapinės tavo esybėje.
Tu ištroškai, -
Ištroškusį pagirdyti, -
Tavo inde mano vanduo.
Bet godi burna nenustos,
kol neliks nė lašo, menko... sodriai raudono.
-Iščiulpęs ar bent apraudosi?
Tu toks šaltas.
-Ar jauti mano karštį savo gyslose?
Kas aš tau:
Purvas- iškrapštyti?
Ar pagundų vonia- išnaudoti?
Aš siela.
Sudegusi kūriko rankų šaltyje
Prakeikta amžinybei.
Mano aimana negirdintiems.
Mano kančia nematantiems